Nusprendžiau ir aš perskaityti šią populiarią knygą.

Maniau, kad ji manęs visiškai nesudomins, bet nutiko priešingai. Skaitydama ją ne vieną kartą smagiai juokiausi ir tikrai pasibaisėjau makabriškomis scenomis. Jos...

Nusprendžiau ir aš perskaityti šią populiarią knygą.

Maniau, kad ji manęs visiškai nesudomins, bet nutiko priešingai. Skaitydama ją ne vieną kartą smagiai juokiausi ir tikrai pasibaisėjau makabriškomis scenomis. Jos kažkuo man priminė Lars Kepler knygas apie Joną Liną.

Pati tikrai nenorėčiau gyventi tokiame name kaip Adelina, nes ten būtų velniškai baisu. 😀 O ji atrodė tokia drąsi. Ne tik viena apsigyveno nuošalioje vietoje, bet ir savaip kovojo su tuo persekiotoju. Nors ir supratau iš aprašymo, kad įvyks švelniai tariant labai keista Adelinos ir Zeido "meilės" istorija, bet man buvo įdomu skaityti. 🙂 Na tokios neįprastos knygos tikrai nesitikėjau. Man tas dark romance yra naujas žanras, kurį nusprendžiau išbandyti iš gryno smalsumo, nes romantasy knygas jau truputį pabodo skaityti.

Dar man neteko skaityti tokios knygos kaip "Adelinos vaiduokliai", kuri ir tuo pačiu sužavėtų ir keltų tokį stiprų pasibjaurėjimą.

Kovojau su savimi iki maždaug keturių šimtų puslapių ir vis tik pasibjaurėjimas laimėjo. Jaučiuosi sugaišusi daug laiko be reikalo. Net nežinau ar ką nors dar skaitysiu iš dark romance žanro, nes pažintis su šiuo žanru paliko neišdildomą įspūdį. Čia blogąją prasme.

Dvi žvaigždutes palikau, nes patiko Adelinos ir Dajos juokeliai.

Smalsumas pražudė pelę.. Galima sakyti, jog ir man taip nutiko su šia knyga. Buvo smalsu, kas gi vis dėlto slypi šioje knyhoje, kuri taip garsiai yra aptarinėjama. Ir deja, bet knyga visiškai nepateisino mano...

Smalsumas pražudė pelę.. Galima sakyti, jog ir man taip nutiko su šia knyga. Buvo smalsu, kas gi vis dėlto slypi šioje knyhoje, kuri taip garsiai yra aptarinėjama. Ir deja, bet knyga visiškai nepateisino mano lūkesčių.

Adelina Reili sugrįžta į paveldėtą mirusios močiutės dvarą. Panašu, jog Parsonų dvare ji nėra viena.. Namų koridoriais klaidžioja vaiduokliai, tačiau ne jie Adei kelia baimę.. O paslaptingi įsibrovimai į namus, paliekamos rožės bei grasinnačios žinutės.
Tampa panašu, jog moteris turi persekiotoją.
Dvare Adelina atranda savo prosenelės dienoraščius, kurie pasakoja apie nepažįstamąjį, kuris jai nedavė ramybės. Akivaizdu, jog istorija - linkusi kartotis.

Net nežinau nuo ko ir pradėti.. Numaniau ko galima tikėtis iš dark romance žanro, tad pikantiškos scenos manęs smarkiai nešokiravo, nors ir nesupratau kaip kažkam tokie dalykai gali patikti. Juolab, kai yra daromi prieš moters valią. Na, bet kiekvienam savo 🤭 Beet manęs visiškai neįtikino visa istorija. Skaitant šią knygą Zeidas man kėlė juoką. Jis vaizduojamas kone didvyris, kuris visur lengvai patenka, viską apeina ir joks įstatymas jam negalioja. Nors jis ir atliko gerą darbą bei stengėsi išardyti blogiukų tinklus, tačiau man čia ir nesuėjo galai.. Jo elgesys su Adelina, kirtosi su tuo, kokiu jis dėjosi esąs.
Mane tikriausiai labiausiai intrigavo Adelinos prosenelės dienoraščio ištraukos. Tad tikriausiai šitas dalykas man šioje knygoje ir patiko labiausiia.
Buvo įdomu išeiti iš komforto zonos bei susipažinti su nauju žanru. Kažką dark romance manau, jog norėsiu perskaityti ateityje, bet abejoju, jog tai bus H. D. Carlton knygos.