Psichoanalitikas šaltakraujis po žmogžudysčių virtęs šiltakrauju, kelios susipynusios likimo siūlės ir filosofiniai proveržiai. Sunkiai sutikčiau su anotacijoje minimu "atsitiesia", bent jau man taip nepasirodė....

Psichoanalitikas šaltakraujis po žmogžudysčių virtęs šiltakrauju, kelios susipynusios likimo siūlės ir filosofiniai proveržiai. Sunkiai sutikčiau su anotacijoje minimu "atsitiesia", bent jau man taip nepasirodė. Raskolnikovas pasmerktas kankintis iki pat prisipažinimo, o ir po jo vargu ar jaučiasi labai švarus. Tikrai gera knyga.

Pirmą kartą pamačiusi šią knygą, atkreipiau dėmėsį į jos storį, gan smulkų šriftą ir įdomų viršelį bei pavadinimą. Visi šie dalykai mane sužavėjo. Pradėjus skaityti, mane knygą labai greitai įtraukė. Neneigsiu...

Pirmą kartą pamačiusi šią knygą, atkreipiau dėmėsį į jos storį, gan smulkų šriftą ir įdomų viršelį bei pavadinimą. Visi šie dalykai mane sužavėjo. Pradėjus skaityti, mane knygą labai greitai įtraukė. Neneigsiu knygoje buvo vietų, kai mintys nuklysdavo, tačiau tai menkniekis palyginus su scenomis, kai perskaitytų puslapių skaičius augo nenumaldomai. Nužudymo scena buvo bene labiausiai įtraukianti. Perskaičiusi šią knyga į daugelį gyvenimiškų anomalijų žvelgsiu kitokiu žvilgsniu.

Knyga padėjo suprasti , įsigilinti į nusikaltėlio jausmus, išgyvenimus. Kas veda kiekvieną nusikaltėlį į lemtingą nusikaltimo momentą, šiuo atveju nužudymą? Kaip jaučiasi nusikaltimo metu? Kokios to pasekmės žmogaus asmenybei, savijautai? Raskolnikovas (pagrindinis veikėjas) net nenuteistas kentėjo už savo nusikaltimą, tai rodo, jog bausmė nebūtinai yra uždarymas į kalėjimą, bausmė tai nusikaltėlio savijauta, savigrauža padarius blogus dalykus, kuri veda į išprotėjimą, ligas. Sąžinės graužatis. Meilė draugui. Meilė šeimai. Meilė priešingai lyčiai. Meilė kiekvienam žmoui. Visuomenės pasmerkimas. Visuomenės veidrodis. Pasiaukojimas. Dosnumas. Nuolankumas. Viskas sutilpo į šią knygą.

Rekomenduoju ją skaityti tiems, kurie mėgsta greitai žmogų pasmerkti, neįsigilinę į jo padaromų dalykų priežastis.

Velnio tuzinas. Keistas skaičius, reiškiantis visuos tuos metus, kuomet morališkai ruošiausi, "brendau" iki pasiryžimo paimti šią knygą į rankas ir pagaliau perskaityti. Paėmiau, perskaičiau ir susidraugavau. Kūrinys taip...

Velnio tuzinas. Keistas skaičius, reiškiantis visuos tuos metus, kuomet morališkai ruošiausi, "brendau" iki pasiryžimo paimti šią knygą į rankas ir pagaliau perskaityti. Paėmiau, perskaičiau ir susidraugavau. Kūrinys taip patiko, jog kitų, t.y. 2014 -ųjų, metų pageidaujamų perskaityti knygų sąraše pirmaisiais numeriais jau dabar įsirašiau F. Dostojevskio "Brolius Karamazovus" ir "Idiotą".

Baimė. Maniau, turimos dvi romano "Nusikaltimas ir bausmė" dalys skaitant pabos iki nebegalėjimo ar nebenorėjimo jas skaityt iki galo. Visgi baimintasi be reikalo - kūrinys jau nuo pat pirmų puslapių taip įtraukė tarsi būčiau žiūrėjus gerą filmą ir nenorėjus atsitraukt nuo ekrano nei minutėlei, kad, neduokdie, ko nepražiopsoti.

Nusikaltimas. Keletą akimirkų savęs klausiau - ar išvis toks buvo? O gal tai tik Rodijono Raskolnikovo pasąmonės žaidimai - pakrikusių nervų padarinys? Visgi nusikaltimo būta. Dvigubo. Apgalvoto. Žiauraus. Neskaičiusieji kūrinio galbūt paklausite, kokiu tikslu jis (nusikaltimas) padarytas? Iš idėjos, kad ir kaip keistai beskambėtų ("Senė buvo tiktai liga... aš ne žmogų užmušiau, aš principą užmušiau"), iš noro sukurti gražesnį ir tobulesnį pasaulį ("<...> ėmiausi išlaikyti teisingumą, koks tik begalimas, svorį ir saiką, ir aritmetiką; iš visų utėlių pasirinkau pačią nenaudingiausiąją ir, ją užmušęs, nusprendžiau iš jos paimti lygiai tiek, kiek man reikia pirmajam žingsniui žengti, ne daugiau ir ne mažiau" p. 337). Taigi Raskolnikovo padarytas nusikaltimas yra vienas iš baisiausių ir iki šiolei visuomenėje vertinamas kaip antihumanizmo apraiška.

Bausmė. Ar įmanoma jos išvengti nužudžius žmogų? Net jei fiziškai būtų ir įmanoma išvengti, tačiau, manu, psichologiškai vis vien atkentėti turėsi. Kaip sakoma, nuo savęs nepabėgsi. Tad iškart po nužudymo, kūrinio pagrindinis veikėjas pajunta, ką reiškia sąžinės balsas, pajunta jo verdiktą - kaltas. Raskolnikovą apima savigraužos jausmas, persekioja įvairios baimės, haliucinacijos, kol galiausiai jis neištveria ir savo kaltę išpažįsta visam pasauliui. Netgi sakyčiau, nužudydamas moteris, kartu su jomis vaikinas nužudė ir dalelę savęs (savo ramybę, savo dvasinę pusiausvyrą). O tai ir yra didžiausia bausmė.

Pasiryžkite. Jei vis dar nėra tekę skaityti F. Dostojevskio "Nusikaltimo ir bausmės", tai nebedvejokite ir pasiryžkite kelionei į slapčiausius, bjauriausius žmogaus sąmonės užkaborius, kur sprendžiasi atskirų žmonių likimai.

Dėliodama šių metų savo "must read" sąrašą įtraukiau ir Fiodoro Dostojevskio veikalą "Nusikaltimas ir bausmė". Nežinau, kodėl šis rusų klasiko chrestomatinis kūrinys nepateko į mokyklų programą. Nežinau, kaip tuomet...

Dėliodama šių metų savo "must read" sąrašą įtraukiau ir Fiodoro Dostojevskio veikalą "Nusikaltimas ir bausmė". Nežinau, kodėl šis rusų klasiko chrestomatinis kūrinys nepateko į mokyklų programą. Nežinau, kaip tuomet būčiau vertinusi šią knygą "storulę", greičiausiai penkiolikametei ji būtų "sunkoka".

Niūru, pilka, kaip ir baltosiose naktyse skendintis Sant Peterburgas, kur purvynai plauna medinį grindinį. Kas pastūmėja žmogų pagalvoti apie brutalų nusikaltimą kaip apie galimybę išsigelbėti, susikurti naują gyvenimą? Vienatvė, skurdas? Ir kodėl pagrobti turtai taip ir lieka paslėpti po akmeniu? Kaip susitaikyti su tuo, kas įvyko ir kaip gyventi su šia - nusikaltėlio - stigma? Ar yra dar vilties?

F.Dostojevskio kūrinys - puiki psichologinė nusikaltėlio būsenos analizė. "O gal geriau Sibiras nei tokia kančia?"- klausia pagrindinis herojus Roskolnikovas, pasiklydęs savo jausmuose, susipainiojęs savo mintyse.

Iš tiesų - kas baisiau - tūnojimas lagerio kameroje, ar amžinos kančios savyje. Pabėgti gali, tik ne nuo savęs.

Pirmoji mano perskaityta knyga iš Fiodoro Dostojevskio kolekcijos... Kai pradėjau ją skaityti, buvo gana sunku apsiprasti su kiek kitokiu rašymo stiliumi, nei esu pratusi. Juk vis dėlto ši istorija parašyta jau labai seniai. Į...

Pirmoji mano perskaityta knyga iš Fiodoro Dostojevskio kolekcijos... Kai pradėjau ją skaityti, buvo gana sunku apsiprasti su kiek kitokiu rašymo stiliumi, nei esu pratusi. Juk vis dėlto ši istorija parašyta jau labai seniai. Į savo rankas paėmiau jau 5-ąjį šios knygos leidimą.

Trumpas istorijos aprašymas: pagalvojo, pasiryžo, nužudė, graužė sąžinė, neištvėrė, prisipažino.

Nepasakyčiau, kad knyga man nepatiko, tačiau jos į savo įdomiausių perskaitytų knygų dešimtuką neįrašyčiau. Turbūt todėl, kad man patinka kitokio pobūdžio knygos, o ši sugebėjo pritraukti tik savo netikėtu siužetu ir gana įdomiais samprotavimais apie gyvenimą, sąžinę ir žmonių poelgius.

Nesu ir labai didėlė rusų rašytojų gerbėja, o šią knygą nusprendžiau perskaityti tik iš smalsumo. Juk visi taip liaupsina ne tik patį rašytoją, bet ir jo kūrinius. Todėl bendram savo išprusimui ir aš ją perskaičiau.

Romano veikėjų paveikslai piešiami skaitytojo vaizduotėje labai aiškiai. Nupasakojama jų išoriniai bruožai, apranga, o apie veikėjo charakterį, leidžiama nuspręsti kiekvienam individualiai iš vyraujančių dialogų ar net monologų. Fiodoras Dostojevskis labai pabrėžia to meto, savo šalies skurdą ir žmonių buitį, kuri atrodo kiek neįprasta mano amžiaus žmonėms.

Visą laiką skaitydama knygą galvojau, ką galima apie ją parašyti... Tačiau kažkodėl, mano galvoje neliko daug epizodų, kurie būtų verti kad juos aprašyčiau ar apsvarstyčiau. Knygą perskaičiau greitai ir paprastai.

Kai aplinkiniai vis kalbėjo apie šią knygą, kokia ji sudėtinga, bet tuo pačiu ir įdomi, aš negalėjau tiesiog tai ignoruoti ir nepasiimti šios knygos perskaityti pačiam. Buvo išties sunku skaityti tuos ilgus kambarių ar...

Kai aplinkiniai vis kalbėjo apie šią knygą, kokia ji sudėtinga, bet tuo pačiu ir įdomi, aš negalėjau tiesiog tai ignoruoti ir nepasiimti šios knygos perskaityti pačiam. Buvo išties sunku skaityti tuos ilgus kambarių ar žmonių aprašymus, tai labai vargindavo ir visuomet norėdavau juos praleisti ir grįžti prie istorijos: kuri buvo labai intriguojanti, įtraukianti. Man ši knyga puikiai iliustravo realizmo epochą ir padėjo su ja geriau susipažinti. Kiekviena aplinkos detalė ar veikėjų praeities šešėliai nelikdavo nepastebėti. Kam įdomios tokios smulkmenos ar kas turi įdealią vaizduotę įsijausti į pačius veikėjus tai padaryti Dostojevskio pagalba nebus sunku.

Knygos siužetas yra apie Raskolnikovą, buvusį studentą, kuris skatinamas savo pakilių idėjų, teorijos, ilgai planuoja ir pasitaikius idealiai progai: nužudo žmogų. Bet įdomu yra tai, kas seka po nusikaltimo. Visi Raskolnokovo išgyvenimai ir jausmai, mintys ir pats sielos sumišimas, pavaizduoti tiesiog nuostabiai. Leidžia skaitytojui pačiam pajausti, ką reiškia padaryti tokį nusikaltimą.

"Nusikaltimas ir bausmė" yra puikus realizmo epochos kūrinys, kurį reiktų perskaityti visiems, norint geriau pažinti to laikmačio kūrinius i rjų struktūrą. Bet skaityti reikia ypač atidžiai ir jokiu būdu ne prie televizorio, kitaip liksi nieko nesupratęs.

Sunku rašyti atsiliepimus apie tokias knygas - regis jau viskas išsakyta, išdiskutuota, išnagrinėta kitų anksčiau rašiusiųjų, tad kažką labai naujo ar originalaus įžvelgti sunku, o kartoti svetimas mintis irgi nesinori. O...

Sunku rašyti atsiliepimus apie tokias knygas - regis jau viskas išsakyta, išdiskutuota, išnagrinėta kitų anksčiau rašiusiųjų, tad kažką labai naujo ar originalaus įžvelgti sunku, o kartoti svetimas mintis irgi nesinori. O bet tačiau vis dėlto, skaitau juk sau, o ne dėl kitų. Ir kodėl gi skaitau? Nes knygos yra mano gyvenimas: su jomis atsipalaiduoju, pailsiu, sužinau kažką naujo, arba populiariai kalbant "dvasiškai patobulėju". Be abejo, kartais tenka save stumtelti, paraginti, pamotyvuoti, jei knyga nėra iš "perskaičiau ir pamiršau" serijos. Bet kartais tai atsiperka su kaupu, tskant... šypt!

Kodėl gi skaičiau šią knygą? Tiesiog pagaliau pasijutau jai pribrendusi (nors ir žinau, kad dauguma ją perskaito dar mokykloj, bent jau anksčiau perskaitydavo... tuo tarpu manojoj mokyklinėj programoj nebuvo nė vieno rusų autoriaus kūrinio). Taipogi priėmiau mestą iššūkį sau pačiai (mažiau makulatūros, duokite man literatūros!).

Ką gavau? Labai daug. Kūrinys daugiasluoksnis, gilus, svarbi kiekviena detalė, nėra dalykų, kurie neturėtų savos paskirties ar neatliktų savo rolės pasakojime. Ryškios tų laikų aktualijos (XIX a. pab. - XX a. pradžios) rusų buržuazija ir aristokratija, korumpuota ir primityvi valdininkija, pralobę ir nuskurdę aristokratai, varguomenės ir turtuolių priešprieša. Patiko ypatingai ryškūs veikėjų portretai: ne tiek išvaizdos detalių aprašymai, kiek saviti charakteriai, išsakomos mintys (veikėjų lūpomis išsakomos nuomonės apie ekonomikos teorijas, net religijos klausimų išaiškinimai), kartais su ironijos ar sarkazmo doze. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tos mintys nerišlios ir nesklandžios, bet juk būtent tokios ir yra mintys. Mes nemąstome nuosekliai, mintys atsiranda šuoliais ir veja viena kitą, pinasi, vystosi nepriklausomai nuo mūsų valios. Be abejo, ryškiausias yra Raskolnikovo portretas: jo mintys, veiksmai, artimųjų bendravimas su juo atskleidžia įvairias jo asmenybės puses. Dar mane ypatingai sužavėjo psichologiniai žaidimai su tardytoju Porfirijum - tiesiog skaičiau ir mėgavausi jų pokalbių vystymųsi, tardytojo meistriškai spendžiamais spąstais, Raskolnikovo išsisukinėjimais.

Kas nepatiko? Skaitydama sunkiai yriausi per puslapius ir labai apgailestavau, kad mano praktiškai niekinės rusų kalbos žinios neleidžia mėgautis originaliu tekstu, neleidžia perkąsti kiekvieno veikėjo pavardės simbolikos lietuviškajame tekste (ši išmintis iš internete rastų apžvalgų): Raskolnikovas - suskilęs, Zametovas - pastabusis, Razumychinas - išmintingasis, Lužinas - balutė. Lietuviškasis vertimas ("Margi raštai", 2010 m.) man kliuvo: tai linksniai nesuderinti, tai pagal tekstą atrodytų, kad sumaišyti įvardžiai jis/ji, tai koks keistesnis žodis įtarptas: nunovyti, mergmėsis, kiaulazas ir kt. Dar vienas labai trukdęs skaitymui faktas yra tas, kad knyga ir visas jos siužetas yra pernelyg žinomas iš bendro išsilavinimo, belieka stebėti, kaip autorius prieina iki atomazgos, tačiau nebelieka netikėtumo elemento. O tai, pripažinkime, atima dalį viso knygos žavesio...

Rekomenduočiau užsispyrusiems, mat teks šiek tiek pastūmėti save, bet tikrai verta, net jei vien tam, kad galėtumėt palaikyti pokalbį, šypt! mirkt!

My teacher told me that for every student who is smart enough to get through highschool Dostoevsky would be a piece of cake. I started reading.

It took me three days to start realizing that she was either joking, or lying, or just...

My teacher told me that for every student who is smart enough to get through highschool Dostoevsky would be a piece of cake. I started reading.

It took me three days to start realizing that she was either joking, or lying, or just plain wrong.

It took me seven years to finish it.

☕ ☕ ☕ ☕ ☕

"Nusikaltimą ir bausmę" turėjom skaityti mokykloj. Net pirmo puslapio neatsivertę, net knygos rankose nečiupinėję, visi žinojom, kad reikalas bus rimtas. Pradėję skaityti, įsitikinom, kad čia nebuvo klysta: knyga iš tų, kaip mes vadindavom, sunkiųjų. Nemaža dalis tas sunkiąsias knygas skaityti patingėdavo - užtekdavo per pertraukas susičiulbėti su kitais mokiniais. Taip būdavo greituoju būdu sužvejojamos ir sukramtomos pagrindinės kūrinio mintys. Ir susižvejojom. Kad pasakojimas yra apie studentą Raskolnikovą, kuris gyvena Sankt Peterburge. Kad jis gyvena vargingai, vos galą su galu sudurdamas. Kad apsėstas keistų idėjų bei siekdamas išsikapanoti iš savo apverktinos padėties, jis ryžtasi nusikaltimui. Kad kirviu užkapoja nekenčiamą senę palūkanininkę, kuriai nepriteklių prispaustieji nešdavo užstatyti savo vertingus daiktus, savo žiedus, laikrodėlius ir sidabrines papirosines. Kad užmuša netikėtai pasirodžiusią senės seserį Lizavetą, irgi kirviu. Kad likusią knygos dalį graužiasi, draskomas sąžinės priekaištų. Bet svarbiausias akcentas, šiaip ar taip, atrodė kirvis ir žmogžudystė. Ėmusi skaityti, iki to kirvio ir perskaičiau. Ir nustebau, kad liko dar keturi penktadaliai knygos, keturi milžiniški penktadaliai, o pasakyta jau visa esmė.

Buvom girdėję, kad tai šedevras, kad literatūros perlas, prie kurio galima sugrįžti vėl ir vėl. Užversdama knygą paskutinį kartą (su neperskaitytais keturiais penktadaliais), tuo ir guodžiausi. Kad bus galima sugrįžti.

Negrįžau septynerius metus. Vieną vakarą, netyčiomis užmačiusi knygos nugarėlę draugo lentynoje ir tiesdama ranką, žinojau - net pirmo puslapio neatsivertusi, net nepačiupinėjusi - jog reikalas ir vėl bus rimtas. Nebepaleidau. Nebepaleidau nei per paskaitas, nei per sesiją, tempdavausi į visus egzaminus, skaičiau lovoj ir autobuse, valgydama ir dantis valydamasi. Kai kurias vietas - po du ir tris kartus.

Knyga prikrauta detalių, varginanti ir pretenzinga. Tamsi ir slogi. Ir fantastiška. Meistriškai balansuojama tarp šiurpaus tikroviškumo (didelis pliusas už gatvių, barų, kambarių scenas, kurios iškyla prieš akis kaip čia buvusios) ir siurrealizmo, paklaikimo, mistikos. Pasakojimas kai kur sklandus ir laisvas, kai kur kapotas ir padrikas, kaip man ir patinka. Personažai gilūs, konfliktiški ir išieškoti. Ir persmelkti tam tikros melancholijos, visi iki vieno, ir kiekvienas savaip.

Klasika man labiausiai patinka dėl vieno dalyko. Dėl savo daugialypiškumo ir nepavaldumo laikui - kad juodu ant balto įspaustos autoriaus mintys nuolat atgimsta vis naujais pavidalais. Mokykliniais laikais labiausiai įsiminė kirviai, dabar labiausiai įstrigo Raskolnikovo blaškymasis ir vidiniai prieštaravimai, kitą sykį baltos lankos, juodos avys man vėl atrodys kitaip.

Vienas protingas žmogus, perskaitęs daugiau knygų, negu aš turbūt per visą gyvenimą perskaitysiu, pasakė, kad "Nusikaltimas ir bausmė" iš esmės yra apie kovą tarp teorijos ir gyvenimo, kur triuškinančiai ir neišvengiamai laimi gyvenimas. Raskolnikovas subrandino teoriją apie tai, jog egzistuoja dvi žmonių grupės: vieni yra paprasti žmonės, kiti - išskirtiniai, esantys laipteliu aukščiau, turintys teisę peržengti įprastas visuomenės nustatytas ribas. Šie išrinktieji yra pažangos variklis, jie veda pasaulį į priekį, nepaisydami senųjų idealų ir sukurdami naujus. Jie veikia vadovaudamiesi ne pripažintomis normomis ir įstatymais, o savo sąžine. Net jei šimtai žmonių būtų nužudyta tam, kad būtų sukurtas geresnis pasaulis, tokia auka bus prasminga ir turi būti pateisinama.

Tačiau Raskolnikovas nesugeba pateisinti savęs. Teorija patraukli, bet realiam gyvenime, padarius nusikaltimą, sąžinė peršti per smarkiai, kad būtų numaldyta žmogiškųjų pastangų. Tuo pat metu Raskolnikovas suvokia, kad nėra tas didingas išskirtinis žmogus, nes didingi žmonės nedvejoja ir moralinės kaltės nejaučia. Šio suvokimo - suvokimo galbūt padarius klaidą - svoris sunkiai pakeliamas. Raskolnikovas tarsi meta iššūkį visuomenės normoms, bet didžiąją knygos dalį aršiausiai kovoja pats su savimi, savo prigimtimi ir savo paties išgalvotais demonais. Prigimtis pasirodo esanti stipresnė už idealus, tikrovė - galingesnė už teoriją.

Visgi rašyti recenzijas klasikos kūriniams (ir juos skaityti!) tam tikra prasme yra velniškai nedėkingas reikalas. Sunku į autoriaus darbą pažiūrėti be išankstinių įsitikinimų ir išlaikyti šviežią kritišką požiūrį, kai kūrinys taip gražiai apgiedotas ir be saiko nutaršytas liaupsių. Čia kaip su šokolado valgymu - pasakyk ant lenkiško šokolado, kad jis šveicariškas, ir žmonėms jis iškart pasidarys skanesnis. O juk norėtųsi pažiūrėti objektyviau ir negiedoti ditirambų vien todėl, kad tau į smegenis buvo per dešimt metų įsūdyta, jog tai "šedevras".

Bet kaip bežiūrėčiau, stiprus ir kokybiškas darbas. Kažko pritrūko tik pabaigai, kuri parašyta lyg paskubomis, išsimušant iš natūralaus ritmo ir nuotaikos. Jausmas toks, lyg atlikus šešiolika profesionalių parodomųjų šuolių per kliūtis paskutinę sekundę lygioj vietoj nusiverstum nuo arklio.

Keturios žvaigždutės iš penkių.

Fiodoro Dostojevskio romanas "Nusikaltimas ir bausmė" - tai vaikino, nužudžiusio dvi moteris istorija. Knygoje labai įdomiai atskleidžiama žudiko psichologija: pats nusikaltėlis Raskolnikovas vaizduojamas kaip doras, sąžiningas...

Fiodoro Dostojevskio romanas "Nusikaltimas ir bausmė" - tai vaikino, nužudžiusio dvi moteris istorija. Knygoje labai įdomiai atskleidžiama žudiko psichologija: pats nusikaltėlis Raskolnikovas vaizduojamas kaip doras, sąžiningas ir protingas žmogus, o jo įvykdyto nusikaltimo priežastys lieka nesuvokiamos. Pats žudikas kaip priežastį įvardija norą peržengti ribą tarp to, kas galima, ir to, kas negalima, ir išbandyti savo drąsa - tapti Napoleonu ar kitu stipriu vyru bent akimirkai. Teismo paskelbta žmogžudysčių priežastis yra Raskolnikovo sąmonės aptemimas, pamišimas, savo veiksmų nesuvokimas. Na, o autorius gražiai atskleidžia dar vieną priežastį - likimą, ir pasakoja apie įvairius atsitiktinumus, kurie padrąsino Raskolnikovą imtis tokio veiksmo. Žmogžudžio Raskolnikovo siela tyra, tai parodo jo pagalba ir atjauta kitiems vargstantiems žmonėms, jo sąžinės priekaištai, kamuojantys po pat nusikaltimo. Galiausiai tie priekaištai pastūmėja vaikiną prisiimti atsakomybę ir prisipažinti. Jis įgauna progą išpirkti savo nuodėmes, dėl kurių gailisi, tačiau pačiame procese ima filosofuoti, ar tikrai tai, ką jis padarė, yra taip nuodėminga, neteisinga ir nežmogiška. Jis susikuria savo teoriją, leidžiančią išsilaisvinti nuo vidinės graužaties, bet tuomet nemato prasmės atpirkinėti to, ko nelaiko neteisybe. Patiriama neviltis atima Raskolnikovo išdidumą, savitumą ir norą gyventi, tačiau įvyksta stebuklas ir meilė įprasmina šio tragiško herojaus atpirkimo kančias.