Buvo smalsu po mamos knygos perskaityti, kaip į viską žiūrėjo jos dukra. Patiko, kad Irano laikotarpis nebuvo per daug išplėstas, nes įvykių eiga jau buvo žinoma iš mamos knygos, tai nebuvo prasmės skaityti viską antrą...

Buvo smalsu po mamos knygos perskaityti, kaip į viską žiūrėjo jos dukra. Patiko, kad Irano laikotarpis nebuvo per daug išplėstas, nes įvykių eiga jau buvo žinoma iš mamos knygos, tai nebuvo prasmės skaityti viską antrą kartą, kad ir kito žmogaus lūpomis. Šioje knygoje daugiau buvo gyvenimo po pabėgimo, ko mamos knygoje beveik nebuvo. Taigi, smalsumas buvo patenkintas,
Abi knygos dar kartą priminė, kad nors ir pasaulis dabar atviresnis, žmonės daugiau keliauja, kuria mišrias šeimas, bet kurti gyvenimą su visiškai kitokiu žmogumi tikrai nėra lengva. Abu turi įdėti pastangų ir gerbti vienas kito tradicijas, požiūrius, laisves, tikėjimą ir pan.
Negali sakyti, kad knygos herojė turėjo pasielgti taip ar kitaip, juk tai tikras gyvenimas. Bet man buvo keista, kad mama, matydama savo vyro fanatizmą religijos srityje, skiepija savo vaikui beveik tokį patį fanatizmą, tik jau kitos religijos. Vien ko vertas epizodas universitete, kai Mahtob pasipiktina dėstytojos kalbomis apie visatos kilmę.
Greičiausiai autorei knyga buvo daugiau terapinė priemonė ir būdas pagaliau atsakyti į aplinkinių klausimus.