Tai detektyvas, primenantis veiksmo filmą. Skaičiau antrą šio rašytojo knygą ir jos labai panašios, atradau daug vienodų detalių, kaip ,,Angelo prisilietime ". Stilius vienodas, tad nežinau ar dar vieną jo knygą noriu...

Tai detektyvas, primenantis veiksmo filmą. Skaičiau antrą šio rašytojo knygą ir jos labai panašios, atradau daug vienodų detalių, kaip ,,Angelo prisilietime ". Stilius vienodas, tad nežinau ar dar vieną jo knygą noriu skaityti. Smagu skaityti, tačiau niekas nestebina. Buvo kitokią knygos pabaiga: mirusios mergaitės dienoraštis - lyriškas, emociškas ir sukrečiantis...

“Ar mylėtum mane, net sužinojęs tamsiausią mano paslaptį?” Taip prasideda ši paini Anos ir Rafaelio istorija. Po trijų savaičių turi įvykti jų vestuvės. Iki tol Rafaelis buvo nusprendęs, jog savo būsimą žmoną...

“Ar mylėtum mane, net sužinojęs tamsiausią mano paslaptį?” Taip prasideda ši paini Anos ir Rafaelio istorija. Po trijų savaičių turi įvykti jų vestuvės. Iki tol Rafaelis buvo nusprendęs, jog savo būsimą žmoną mylėtų nepaisant nieko... Tuomet ji jam atskleidė savo juodžiausią paslaptį.
Įtraukianti istorija ir labai greitai įsukanti į savo verpetą.. Lengvai ir greitai skaitėsi, nenuspėjamas siužetas. Šis pasakojimas, kaip Musso, buvo labai žemiškas, bet tikrai ne prasčiausias. Knygos pabaiga nebuvo labai netikėta, bet šiek tiek nustebino ir mane.

Nors paskutiniu metu G. Musso buvo linkęs su savo kūriniais į tikrą fantastiką, tačiau šis kūrinys grąžino į tikrą realybę ir priminė pirmuosiuos jo darbus, kurie kaustyte prikaustydavo dėmesį iki pačios kūrinio...

Nors paskutiniu metu G. Musso buvo linkęs su savo kūriniais į tikrą fantastiką, tačiau šis kūrinys grąžino į tikrą realybę ir priminė pirmuosiuos jo darbus, kurie kaustyte prikaustydavo dėmesį iki pačios kūrinio pabaigos. "Mergina iš Bruklino" toks greito veiksmo romanas. Skaitai ir jauti kaip didėja įtampa, keičiasi laikas, vieta, patys veikėjai. Čia labai tiktų posakis: "Gyvenimas kartais pasisuka 180 laipsnių kampu ir tai jis dažniausiai daro dideliu greičiu". Šiame romane tiek visko daug vyksta, kad pats kūrinio siužetas tikrai neleidžia nuobodžiauti ir suteikia galimybę mėgautis iki pat galo kuriama intriga narpliojant sudėtingą ir įdomią istoriją. Skaitydama pagalvojau, kad kokie žmonės kartais būna paslaptingi. Atrodo, gyveni su jais ir nežinai, ką jie slepia po savo praeities šydu. Ir kaip kiekvienas iš mūsų reaguojame, kai tas paslaptis sužinome? Kokios jos? Atsakysiu labai trumpai: "Mūsų paslaptys mus apibūdina. Jos yra mūsų asmenybės, mūsų istorijos, mūsų slėpiningumo dalis".