"Meilė, džiazas ir velnias" mane pribloškė tuo, kad ji parašyta 1967 m., tačiau jos turinys puikiai atitinka mūsų laikus. Šioje knygoje laužytos kampuotos konstrukcijos sukuria įtampos pilną erdvę. Visi dramos jaunuoliai...

"Meilė, džiazas ir velnias" mane pribloškė tuo, kad ji parašyta 1967 m., tačiau jos turinys puikiai atitinka mūsų laikus. Šioje knygoje laužytos kampuotos konstrukcijos sukuria įtampos pilną erdvę. Visi dramos jaunuoliai yra patyrę traumuojančius gyvenimo įvykius. Finalinė dramos scena atskleidžia, kad vis dėlto jaunimas yra kupinas žiaurumo, abejingumo kitam žmogui, atskleidžia jų pasidavimą instinktams ir žmogiškumo praradimą.

"Meilė, džiazas ir velnias" - tai žiauri jaunimo gyvenimo realybė. Pagrindinė pjesės veikėja septyniolikmetė Beatričė groja džiazą su trimis maištaujančiais vaikinais - Andriumi, Juliumi ir Luku, kurie nėra pats...

"Meilė, džiazas ir velnias" - tai žiauri jaunimo gyvenimo realybė. Pagrindinė pjesės veikėja septyniolikmetė Beatričė groja džiazą su trimis maištaujančiais vaikinais - Andriumi, Juliumi ir Luku, kurie nėra pats geriausias pavyzdys jaunai merginai - jie geria, yra linkę į smurtą ir konfliktus, neturi jokių žmogiškųjų vertybių, jokių idealų, jie nesutaria su tėvais, vaikystėje nei vienas negavo pakankamai meilės ir švelnumo. Beatričė visiškai kitokio būdo, ji - gerumo, nuoširdumo, pasiaukojimo įsikūnijimas, ji siekia tiesos, bando aplinkinius atvesti į doros kelią. Betą dar vaikystėje paliko mama, ji gyveno su senele ir taip pat nepatyrė tėvų meilės. Mergina supranta, kad gyvena negailestingame pasaulyje, jis jai - lyg beprotnamis. Nepaisant to, Beta vis tiek myli gyvenimą, myli visus žmones, nori padaryti pasaulį šviesesnį. Ji padeda susivokti Andriaus tėvui, kur link eina jo sūnus, pažadina Juliaus tėvą, paskendusį savo filosofijose. Beatričė - tai gėris, ji nepritampa šiame žiauriame pasaulyje ir todėl verčiau pasirenka mirtį, nei gyvenimą jame.

Pripažįstu - knyga sukrečianti. Kaip tik prieš ją skaičiau V. Šekspyro "Hamletą". Negalėčiau pasakyti, kad mėgstu knygas, kurios parašytos kaip vaidinimai. Netgi drąsiai galiu teigti, kad niekada nesiruošiau (ir daugiau nesiimsiu) skaityti tokių knygų. Na, grįžkime prie šios. Pati dažniausiai skaitau meilės romaniukus minkštais viršeliais bei fantastinę - populiariąją - literatūrą. Ši iš aprašymo pasirodė intriguojanti labiau nei bet kuri kita kada nors skaityta. Bet, asmeniškai aš, parašyčiau daug geresnį knygos variantą, jei remčiausi tik jos aprašymu. Manau, kad jau akivaizdu, jog nusivyliau. Tikėjausi kitokios pabaigos, blogiuko mirties, kaip atpildo už blogą elgesį. Vis dėlto jei kas klaustų, ką keisčiau šioje tragikomedijoje, atsakyčiau nieko. Kodėl? Nes nors ir nusivyliau pabaiga, knygą perskaičiau per vieną dieną. Tikrai sudomino ir įtraukė, nors ir keliose vietose susipainiojau ir reikėjo skaityti visą puslapį iš naujo. Išvada - knyga gera, sukrečianti, nors ir nepavadinčiau to, kas vaizduojama, jaunimo realybe.

"Meilė, džiazas ir velnias" - tai žiauri jaunimo gyvenimo realybė. Pagrindinė pjesės veikėja septyniolikmetė Beatričė groja džiazą su trimis maištaujančiais vaikinais - Andriumi, Juliumi ir Luku, kurie nėra pats...

"Meilė, džiazas ir velnias" - tai žiauri jaunimo gyvenimo realybė. Pagrindinė pjesės veikėja septyniolikmetė Beatričė groja džiazą su trimis maištaujančiais vaikinais - Andriumi, Juliumi ir Luku, kurie nėra pats geriausias pavyzdys jaunai merginai - jie geria, yra linkę į smurtą ir konfliktus, neturi jokių žmogiškųjų vertybių, jokių idealų, jie nesutaria su tėvais, vaikystėje nei vienas negavo pakankamai meilės ir švelnumo. Beatričė visiškai kitokio būdo, ji - gerumo, nuoširdumo, pasiaukojimo įsikūnijimas, ji siekia tiesos, bando aplinkinius atvesti į doros kelią. Betą dar vaikystėje paliko mama, ji gyveno su senele ir taip pat nepatyrė tėvų meilės. Mergina supranta, kad gyvena negailestingame pasaulyje, jis jai - lyg beprotnamis. Nepaisant to, Beta vis tiek myli gyvenimą, myli visus žmones, nori padaryti pasaulį šviesesnį. Ji padeda susivokti Andriaus tėvui, kur link eina jo sūnus, pažadina Juliaus tėvą, paskendusį savo filosofijose. Beatričė - tai gėris, ji nepritampa šiame žiauriame pasaulyje ir todėl verčiau pasirenka mirtį, nei gyvenimą jame.

Turiu pasakyti, kad ši tragikomedija man labai patiko. Esu girdėjusi nuomonių, kad pjesė per daug vulgari ar žiauri. Aš su tuo nesutinku, mane kaip tik labiau sudomina ir sukrečia tos knygos, kuriose atskleidžiama realybė, nagrinėjamos kasdienio gyvenimo problemos, o ne pasakojami nebūti dalykai. Vaikinų ginčai su tėvais, samprotavimai apie gyvenimo prasmę priverčia susimąstyti, o galbūt yra kažkiek aktualūs ir pačiai. Tiesa, tikriausiai, man, kaip ir daugeliui, ši istorija būtų priimtinesnė kaip romanas, o ne kaip pjesė. Vis dėl to, manau, kad ji beveik nenusileidžia garsiajam Melvin Burgess "Heroinui" ar Selindžerio "Rugiuose prie bedugnės", todėl patariu ją perskaityti visiems, kuriuos šios knygos sudomino.



"Gyvenimas - prakeiktas, beprotiškai apkrautas melu, falšu, fantastika ir dar velniai žino kuo. Kai kada virsta tvaiku. Kai kada - ugnimi. Ir aš viską matau. Baisu viską matyti! Mane apima siaubas. Aš pasitraukiu. Aš bėgu! Taip yra. Aš nekaltas. Ir nekaltinkit manęs. Tai beprasmiška."