Visada galvoju, kad suprasti vieną ar kitą laiko tarpsnį, kai jame negyvenai, labai sudėtinga. Net jeigu jis ne toks ir tolimas, pavyzdžiui, sovietmetis. Jeigu empiriškai nečiupinėjai, nematei iš tėvų ir senelių prisiminimų...

Visada galvoju, kad suprasti vieną ar kitą laiko tarpsnį, kai jame negyvenai, labai sudėtinga. Net jeigu jis ne toks ir tolimas, pavyzdžiui, sovietmetis. Jeigu empiriškai nečiupinėjai, nematei iš tėvų ir senelių prisiminimų besiveržiančių kolūkių, didžiulių eilių prie parduotuvių dėl "deficitinių prekių" (pirmo būtinumo prekių), statomų "chruščiovkių", "blato", "švogerių krašto", "neskundimo", gariūninių džinsų antplūdžio ir t. t. Visą tai išgyvename tik prisiminimais, vaizdais iš filmų ir nuotraukų.

Todėl Venedikto Jerofejevo knyga "Maskva - Petuškai" buvo ne taip lengvai įkandama knyga, o kai kurios ironiškos frazės, referencijos taip ir likdavo sunkiai įveikiamos, kol nepradėdavai apie tai "guglintis". Ir pagaliau, pasirodęs necenzūruotas vertimas (pirmasis lietuviškai pasirodė dar 1992 m.), viską sustato į savo vietas, nestabdydamas ir neišcenzūruodamas ironiškų ir aštrių rašytojo sąmojų apie į sovietmetį. Manifestas laisvei.

O šiaip, svarstoma, kad knygoje daug autobiografinių detalių. V. Jerofejevas mirė nuo gerklų vėžio. Aprašydamas Veničkos mirties aplinkybes, jis konstatuoja: "Jie susmeigė ylą man tiesiai į gerklę..." (180 p.). Šiaip jau pats autorius yra savotiškas fenomenas ir kupinas paslapčių, kurias internete visai įdomu rankioti.

"Žiauriai gėrė! Visi dori Rusijos žmonės! Ir kodėl gėrė? - iš nevilties gėrė! Gėrė todėl, kad dori, kad nepajėgė palengvinti liaudies likimo! Liaudis duso skurde ir tamsybėje, imkit, paskaitykit Dmitrijų Pisarevą! Jis taip ir rašo: "Liaudis jautienos neįperka, o degtinė pigesnė už jautieną, todėl ir geria rusų mužikas, iš skurdo geria! Knygos nusipirkt jis negali, nes turguje - nei Gogolio, nei Belinskio, vien tik degtinė, ir monopolinė, ir visokia kitokia, ir pilstoma, ir išsinešti! Dėl to jis ir geria, iš savo tamsumo geria!" (90 p.).

Vieni šį kūrinį laiko vienu pirmųjų rusiško postmodernizmo apraiškų, kiti - alkoholiko minčių kratiniais, kur simbolius atskirti darosi vis sunkiau. Mūsų knygos herojus geria. Kiekviename skyriuje jis geria. Verčiant paskutinius knygos puslapius atskirti tam tikras aliuzijas, referencijas ir simbolius tampa pernelyg sudėtinga, todėl visas skaitymas savotiškas "nusigėrimas" - nuo lengvo gurkštelėjimo iki baltų arklių, kurie ima šmėžuoti knygos puslapiuose.

O ir pati herojaus kelionė primena Mėbijaus juostą - iki galutinio tikslo jis niekaip nenukeliauja. Paradoksalu, bet religijos kaip ir alkoholio čia daugybė. O galbūt šio dueto net ir daugiausia. Vien ko verti kokteilių pavadinimai (prasmės) ir jų receptai. Iš pirmo žvilgsnio apgaulingai paprasta, ši knyga savyje slepia daugybę kontekstų ir gilių apmąstymų apie tuometinę santvarką, jos piktžaizdes.

Audrius Ožalas teigė, kad "sunku pasakyti, ar galėjo tokia knyga gimti kitoje santvarkoje, ne tik Sovietų Sąjungoje. Regis, autorius kalba apie dalykus, kurie spaudžia sielą net ir dabar, santvarkai visiškai pasikeitus." Ir tai iš dalies atspindi dabartinę Rusijos situaciją.

O šiaip, vienas įdomesnių ir kurioziškų faktų apie knygą: vokiečiai pabandė pagal šią knygą pastatyti spektaklį. Viskas baigėsi tuo, kad visi prisigėrė. Tokį "spektaklį" gali suvaidinti tik rusai.

http://www.ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/vokieciu-aktoriai-prisigere-spektaklyje-maskva-petuskai-66260/

"Trans_cen_den_taliai!"

Kokia nuostabi kalba, neprilygstama, nepakartojama, didi ir galinga rusų kalba! - tai pirmoji mintis, perskaičius šią poemą.
Taip, tai tikrai poema - gilios, nuoširdžios rusiškos sielos ir gyvenimo poema...

"Trans_cen_den_taliai!"

Kokia nuostabi kalba, neprilygstama, nepakartojama, didi ir galinga rusų kalba! - tai pirmoji mintis, perskaičius šią poemą.
Taip, tai tikrai poema - gilios, nuoširdžios rusiškos sielos ir gyvenimo poema - kaip ir kam mes gyvename? Ir man nuoširdžiai
juokingi tie siaurapročiai, kurie šioje knygoje mato tik alkoholį ir intelektuoalų girtuoklį. Iš tikrųjų, už paprastai nepaprastų kelionės pasakojimų slypi didingi kultūriniai kartų sluoksniai ir filosofiniai klausimai, nuo kurių atradimo ir suvokimo, dar labiau pradedi žavėtis autoriaus erudicija ir talentu. Tai panašu į savotišką autobiografiją, tačiau ne autoriaus, o visos 60-ųjų/ 70-ųjų kartos. Tai pasakojimas apie vienišą, savyje pasiklydusį žmogų, suprantantį, kad niekada nebuvo gerai ir vargu, ar kada nors bus. Tai savotiškas laisvės manifestas ir bandymas parodyti, kaip didžiulė santvarka surakina žmogų savo gniaužtuose ir nepaleidžia. Tai skausmas, apnuogintas rusiškos sielos nervas, alkoholis, bėgantis venomisvietoj kraujo, kuris ne girdo sąmonę, o leidžia susitaikyti su realybe.
Knyga sukelia didžiules emocijas - iš pradžių juokiesi iš visos širdies, o pabaigoje vos neverki. Ironiškai filosofinė pradžia baigiasi fantasmagorija ir tragedija.
Knygoje be galo daug įvairių nuorodų į užsienio klasikus, Dostojevskio kūrybą ir kitus rusų klasikus, Bibliją, sovietinę propagandą, kas iš tikrųjų maloniai stebina ir dar kartą įrodo, kad knygos autorius ne toks jau ir paprastas, kaip jo herojus.

Patį tekstą norisi suskirstyti citatomis ir skaityti, skaityti, skaityti tol, kol įsimintum.

"Tai ne gėrimas - tai sferų muzika. Kas nuostabiausia pasaulyje? - Kova už žmonijos išlaisvinimą. O dar nuostabiau - štai kas (rašykite): "Žigulinis" alus 100 g

Šampūnas "Sadko - turtingas svetys" 30 g

Rezolis nuo pleiskanų 70 g

Klijai BF 12 g

Stabdžių skystis 35 g

Dezinfekcinis insekticidas smulkiems vabzdžiams naikinti 20 g

Visa tai savaitei užpilama ant cigarų tabako - ir patiekiama į stalą"


P.S. rekomenduoju pažiūrėti režisieriaus P. Pavlovkij 1990 m. sukurtą filmą "Maskva-Petuškai". Iki ašarų.

Jerofejevas yra kaip Hrabalas. Paprastais darbais užsimaskavęs didelio apsiskaitymo žmogus. Skaitai tą alkoholiu išmirkusią knygą ir supranti, kad reiktų skaityti ne kaip lengvą skaitinį prieš miegą, bet kaip įsitempimo...

Jerofejevas yra kaip Hrabalas. Paprastais darbais užsimaskavęs didelio apsiskaitymo žmogus. Skaitai tą alkoholiu išmirkusią knygą ir supranti, kad reiktų skaityti ne kaip lengvą skaitinį prieš miegą, bet kaip įsitempimo reikalaujančią Joyce kūrybą.

Visgi suskaičiau kaip lengvą skaitinį. Gal kad tą pliusą užsidėt. Prabėgom.

Tik pabaiga užkabino. Kur vėl ta nelemta agresija. Keturiese, yla ar atsuktuvu į kaklą. Ir va tokia mirtis.