Kam patinka A. Camus, tam, be abejonės, patiks ir ši knyga. Man ji pasirodė ganėtinai sunki, taip pat gana ilgai ja ir skaičiau. Visgi kažkokį pėdsaką manyje ji paliko. Taip pat paliko priminimą, kad turi dar kartą atsidurti...

Kam patinka A. Camus, tam, be abejonės, patiks ir ši knyga. Man ji pasirodė ganėtinai sunki, taip pat gana ilgai ja ir skaičiau. Visgi kažkokį pėdsaką manyje ji paliko. Taip pat paliko priminimą, kad turi dar kartą atsidurti mano rankose. Manau, kad antra pažintis bus daug kartų geresnė, suprantamesnė,

Albertas Kamiu vienas iš pasaulinės literatūros žinomiausių rašytojų. Kūrinys Maras apie ką gi daugiau jei ne apie marą kuris apgaubė savo šėšėliu Orano miestą. Knyga šiek tiek priminė serialą Veivardo pušynas....

Albertas Kamiu vienas iš pasaulinės literatūros žinomiausių rašytojų. Kūrinys Maras apie ką gi daugiau jei ne apie marą kuris apgaubė savo šėšėliu Orano miestą. Knyga šiek tiek priminė serialą Veivardo pušynas. Mieste kyla nepasitikėjimas vienu kitu, keliauti negalima, tai trikdo ir ilgainiui kuria nejaukią aplinką.

Maras, turbūt, labiausiai visiems siejasi su baisia liga. Man visų pirma iškyla mintys apie buboninį marą viduramžiais, vadintą "juodąja mirtimi". Tačiau maru, perkeltine prasme, įvardijamas ir "rudasis maras" - naciai. Man...

Maras, turbūt, labiausiai visiems siejasi su baisia liga. Man visų pirma iškyla mintys apie buboninį marą viduramžiais, vadintą "juodąja mirtimi". Tačiau maru, perkeltine prasme, įvardijamas ir "rudasis maras" - naciai. Man patiko ši knyga, kurioje palaipsniui atskleidžiamas blogis ir jo santykis su žmogumi.

Skaitydama šią knygą, visą laiką galvojau, kaip gerai mums, jaunimui, nepatyrusiems nei karo, nei maro. Knygoje labai aiškiai išdėstyta situacija apie izoliuotą Orano miestą, apie nesuskaičiuojamas mirtis. Oficialiai...

Skaitydama šią knygą, visą laiką galvojau, kaip gerai mums, jaunimui, nepatyrusiems nei karo, nei maro. Knygoje labai aiškiai išdėstyta situacija apie izoliuotą Orano miestą, apie nesuskaičiuojamas mirtis. Oficialiai paskelbus apie epidemijos pabaigą ir pagaliau atidarytus miesto vartus, gyventojai ėmė švęsti. O aš beskaitydama nepajutau šventimo nuotaikos, nes tai buvo pernelyg didelė nelaimė, per daug žmonių išmirė, kad būtų galima švęsti maro pabaigą.
Perskaičius tokią knygą, norisi tik pasidžiaugti, kad Lietuvoj jaunas žmogus nežino nei kas yra maras, nei žemės drebėjimas, nei karas.

Kas yra maras? Liga? epidemija? Nebūtinai. Camus marą naudoja kaip metaforą perteikti karui, nacizmui bei viskam, kas atima žmonėms gyvybes. Šios knygos idėjos gali būti pritaikomos bet kuriam laikmečiui. Kiekvienas gali savaip...

Kas yra maras? Liga? epidemija? Nebūtinai. Camus marą naudoja kaip metaforą perteikti karui, nacizmui bei viskam, kas atima žmonėms gyvybes. Šios knygos idėjos gali būti pritaikomos bet kuriam laikmečiui. Kiekvienas gali savaip interpretuoti maro sąvoką.

Veiksmas prasideda 194... Orane, kai aplink pradeda rastis daugybė negyvė žiurkių. Iš pradžių niekas nesupranta, kokio tragiško įvykio pranašas jos yra. Tik kiek vėliau, vienas po kito ėmė sirgti žmonės. Koks neįtikimas maras iš pradžių atrodo! Juk tokiame mieste negali siautėti ši baisi bacila. Šiame mieste negyvena žmonės, kuriuos ji galėtų užpulti. Negi maras galėtų pasiglemžti paprastą valdininkėlį Graną? Arba bet kurį kitą miesto gyventoją?

Visgi, kad ir koks neįtikimas miesto gyventojams maras atrodo, jį tenka pripažint, nes ši liga Orane įsisiautėja. Camus aprašo, kaip žmonės priima nelaimę, elgiasi jos akivaizdoje, kaip išgyvena išsiskyrimus bei netektis, kaip susiburia bendrai kovai prieš blogį bei kaip nedrąsiai priima pirmuosius giedrėjimo ženklus.

"Maras" - tikrai gera knyga, priturtinta protingomis bei pamąstyti verčiančiomis mintimis, tad kiekvienas joje atras ir kažką sau.

Tenka pripažinti, Camus nebuvau skaičiusi, taigi nusprendžiau pradėti nuo romano "Maras" tituluojamo brandžiausiu rašytojo kūriniu. Knyga man įžiebė smalsumą ir norą geriau susipažinti su šio Nobelio premijos laureato...

Tenka pripažinti, Camus nebuvau skaičiusi, taigi nusprendžiau pradėti nuo romano "Maras" tituluojamo brandžiausiu rašytojo kūriniu. Knyga man įžiebė smalsumą ir norą geriau susipažinti su šio Nobelio premijos laureato kūryba, taigi kitas mano sąraše - "Svetimas". Negaliu "Maro" priskirti nei prie mėgstamiausių knygų, nei kažkokį nepaprastą skaitymo malonumą ar estetinį pasitenkinimą sukėlusių knygų, nei prie tokių, kurias galėtum skaityti neatsitraukiant ištisą parą, kita vertus, perskaičiau jį pakankamai greitai ir supratau, kad norėčiau dar Camus kūrybos - ne tiek dėl skaitymo malonumo kiek iš smalsumo.

"Maras" - monotoniškas kūrinys - kaip prasideda maras, taip visą knygą ir lauki na kada gi jis pasibaigs, ar pasibaigs ir ar išliks pagrindiniai veikėjai ar visgi maras juos pasiglemš. Tokia laukimo knyga ir ta laukimo nuotaika neapleido skaitant. Pasakojimas vystomas dviem dimensijomis - pasakojama apie pagrindinių veikėjų - daktaro Rije, jo bičiulio ir bendražygio Taru bei kitų gyvenimą maro laiku ir apie Orano miesto visuomenės, "bendrapiliečių" gyvenimą. Tą individualizuotą pasakojimo dalį skaityti įdomu, ir nesunku suprasti kodėl - beskaitant susitapatini su veikėjais, juos arba pamėgsti arba teisi, o gal jų gailiesi. Kiekvienas jų turi savo charakterį, savo individualumą. Daktaras Rijė man pasirodė toks medicinos "misionierius" teikiantis humanitarinę pagalbą, dirbantis, gelbstintis, pavargstantis, tačiau pernelyg nesitapatinantis su savo pacientais, maro aukomis, išlaikantis šaltą protą. Jo bičiulis Taru - ryžtingas, imasi organizuoti savanorių būrius kovojant su šia liga. Įdomus ir prieštaringas Kotaro personažas, kuris knygoje pirmą kartą pasirodo bandydamas nusižudyti, tiesa nesėkmingai. Jo požiūris į marą visiškai kitoks nei diktuoja sveikas protas, jis juo mėgaujasi, prieš marą atsidūręs visuomenės užribyje staiga supranta, kad prasidėjus marui į užribį patenka visa visuomenė ir ši išaugusi užribio draugija suteikia jam savotišką ramybę, kad jis jau nebėra vienas atskirtasis, dabar atskirti visi. Ir nori nenori kažkaip "išteisini" tą Kotaro piktdžiugiškumą.

Kita dimensija - "bendrapiliečių" dimensija, kuri man pasirodė nuobodi kaip kokia statistikos suvestinė. Neveltui egzistuoja nuvalkiota tiesa: vieno žmogaus mirtis - tragedija, tūkstančių - statistika. Na ir kas, kad maro pradžioje "mūsų bendrapiliečiai" darė tą ar aną, na ir kas, kad "bendrapiliečiai" pamiršdavo savo mylimųjų veidus, kad jautė įtampą ar vangumą. Bendrapiliečių dimensija man mažiausiai patiko, nes tai tiesiog nėra įdomu. Taip, tai padeda apibūdinti bendrą situaciją, kurti nuotaiką, bet tos vietos man paprasčiausiai kėlė abejingumą. Abstrahuotas gyvenimas nėra tikras gyvenimas, tai labiau statistika arba filosofija (kur neva tai turi tikti visiems, bet atskirai paėmus netinka niekam) tik šiuo atveju toj filosofijoj neatradau kažko, kas liestų mane asmeniškai, su retomis išimtimis, žinoma (kai kurie sakiniai tikrai buvo verti nusirašyti). Užkliuvo ir tas terminas "bendrapiliečiai", kuris kažkodėl man asocijavosi su CCCP terminologija (a la pilietis Petrovas, pilietė Ivanova), gal todėl, kad tai ir savotiškai nuasmeninantis terminas. O ir pati knyga lygiai taip pat puikiai aprašytų karą kaip ir marą, manau nesunkiai būtų galima šiuos žodžius pakeisti. Žinant autoriaus gyventą laikotarpį, ko gero taip ir buvo. Juo labiau, kad buvo ganėtinai ryškių aliuzijų, pvz., vagonais gabenami maro aukų kūnai į krematoriumus, kur jie virsdavo pelenais. Man pirmiausia prieš akis pasirodė varteliai su užrašu "Arbeit macht frei", kas buvo, žino, kad ten irgi yra bėgiai.

Pasaulyje daug problemų, kurių mes - žmonės negalime išspręsti lengvai. Kai kurias problemas mes išsprendžiame, bet dažniausiai viskas kada nors vėl iš naujo prasideda.

Problemų virtinė, absurdiškas gyvenimas ir...

Pasaulyje daug problemų, kurių mes - žmonės negalime išspręsti lengvai. Kai kurias problemas mes išsprendžiame, bet dažniausiai viskas kada nors vėl iš naujo prasideda.

Problemų virtinė, absurdiškas gyvenimas ir egzistencija, kuri yra beprasmiška, puikiai nusakoma Albero Kamiu romane "Maras". Maras- tai liga, prieš kurią priešnuodžio nėra, kuri tyliai įsėlina ir greitai nukankina žmogų. Tokia liga (taip numanoma, nors ne visi simptomai sutampa) užpuolė Alžyre esantį miestą Oraną 194. - kažkelintaisiais metais (autorius palieka vietos skaitytojo fantazijai). Pagrindinis romano veikėjas daktaras Bernaras Rijė kasdien kovoja su maro epidemija. Taip pat jam padeda netyčia prieš epidemiją užklydęs į miestą Žanas Taru. Visas veiksmas vyksta mieste, kuris dėl kilusios epidemijos izoliuojamas. Žmonių nuotaikos keičiasi kiekvieną dieną kaip ir mirusių statistika.

Romane nagrinėjamos žmogaus susvetimėjimo, Dievo bausmės, absurdiško gyvenimo, žmogaus akistatos su mirtimi, socialinės nelygybės, laisvės troškimo, kančios, pasiaukojimo, beprasmybės temos. Iš tiesų kūrinys labai plataus spektro ir temų, ir problemų jame atrasti galima be galo daug. Pagrindinė šio romano idėja ta, kad žmogus niekada nebus pasiruošęs susidurti su nelaime, jos žmogų užklumpa netikėtai. Manau, kad kūrinio aktualumas neišblės niekada, nes maras - tai metafora, kuri nusako kiekvieno amžiaus, epochos, laikmečio aktualią problemą ir apskritai problemas, kurių niekada niekam netrūksta ir netrūks.

Mane sužavėjo tai, kad pasirinkta nusakyti problemai maro metafora. Juk daugelis sako, kad baisiausi yra trys dalykai: karas, badas, maras. Tad vieną mūsų baimių Alberas Kamiu panaudojo kaip metaforą, kuri yra originali. Mane žavi Kamiu tuo, kad šneka apie užburtą ratą, iš kurio mes, žmonės, niekaip neišsivaduosime, nors ir kokias absurdiškas pastangas dėtume. Taip pat skaitant kūrinį kilo klausimas: kam mums reikalinga laisvė, ką ji mums suteikia? Keista, kad kūrinio veikėjai, nors galėjo laisvai judėti savo mieste, bet vien žinojimas, kad miestas yra izoliuotas, varžė jų laisvę. Vis dar negaliu atsakyti į šiuos užduotus klausimus, kurie kilo skaitant romaną. Ir apskritai seniai skaičiau kažką panašaus, kas sukeltų tiek minčių.

Taigi kiekvieną kartą, kai skaitai knygą tikiesi kažko ypatingo ir atrasti kažką naujo. Tačiau skaitant šią knygą kilo klausimų, kurių atsakymus ieškoti teks kitose knygose.

Albertas Kamiu - Maras - Su šio rašytojo kūryba teko susipažinti per literatūros pamokas, kai skaitėm kelių jo kūrinių ištraukas. Skaitydama susidomėjau, todėl norėjau perskaityti visą knygą "Maras". Ką galiu pasakyti?...

Albertas Kamiu - Maras - Su šio rašytojo kūryba teko susipažinti per literatūros pamokas, kai skaitėm kelių jo kūrinių ištraukas. Skaitydama susidomėjau, todėl norėjau perskaityti visą knygą "Maras". Ką galiu pasakyti? Puikus kūrinys! Jame tuo pačiu metu persipina absurdas, maištas, mirtis ir istorija. Tai - svarbiausios temos pateikiamos skaitytojui. Maro pradžia ar blogos lemties ženklu tampa masinis žiurkių mirimas. Miestas tiesiog užpildomas padvėsusių padarėlių. Vėliau žmonės pradeda sirgti liga, kurios gydytojai negali įvardinti, nes nežino, kas tai yra. Vis dėlto vienas atkaklus specialistas nustato, kad tai maras. Prarandama nemažai gyvybių, kol gydytojų komitetas sutinka imtis priemonių epidemijai stabdyti (medikai ligos nenorėjo įvardinti maru, nes tai skambėjo labai gąsdinančiai...). Taigi miestas su sergančiais piliečiais yra izoliuojamas nuo aplinkinių vietų, t.y. niekas negali išvykti ar atvykti. Didžiojoj knygos daly aprašomas uždaras miesto gyvenimas, kuris sulėtėjo, nes žmonės tapo apatiški, vangesni. Kita vertus, keli verslai klestėjo. Vienas iš jų - alkoholio prekyba. Taip pat žmonės norėdami apsisaugoti nuo maro ėmėsi bet kokių priemonių. Netgi pirko ir čiulpė mėtines pastiles, nes tikėjo, kad tai padės apsisaugot nuo užkrato. Knyga baigėsi tuo, kad miestas buvo vėl atidarytas, t.y. epidemija sustabdyta. Žmonės gatvėse šventė, o tik vienas daktaras liūdnas mąstė, kad tai ne pabaiga. Maras ilgai išsilaiko neišnykęs, o tokia pati lemtis gali ištikti ir kitą gražų miestą...

Štai ir pirmoji mano perskaityta iššūkio knyga. Tai Albert Camus "Maras". Knyga, kurią skaičiau aš, buvo senesnio leidimo nei čia pavaizduota. Bet, žinokit, taip tik dar smagiau! Versti senus, geltonus puslapius ir galvoti apie...

Štai ir pirmoji mano perskaityta iššūkio knyga. Tai Albert Camus "Maras". Knyga, kurią skaičiau aš, buvo senesnio leidimo nei čia pavaizduota. Bet, žinokit, taip tik dar smagiau! Versti senus, geltonus puslapius ir galvoti apie tai, kas šią knygą jau skaitė, o kas laikė rankose, bet nesiryžo jos pasiimti. Nuostabus dalykas, tos senos knygos! Bet grįžkime prie pačios knygos. Jau pats pavadinimas išduoda apie ką ši knyga. Pirmasis reiškinys bylojantis apie maro pradžią Orano mieste - iš palėpių, rūsių ir kitų tamsių vietų lendančios ir stimpančios žiurkės. Tačiau niekas iš pradžių nekreipia į tai dėmesio. Pirmieji ligoniai užregistruoti sergantys keista epidemiją, priverčia susimąstyti miestelio gydytojus ir valdžią. Niekas nenori pripažinti, kad tai maras, nes tada reikėtų imtis nepaprastų priemonių. Kai mirimų kreivė šokteli labai aukštai ir per dieną miršta šimtai, o vėliau ir tūkstančiai, miestas yra uždaromas ir atskiriamas nuo viso pasaulio. Toliau knygoje rutuliuojasi žmonių gyvenimas maro apsuptyje. Daugelį kankina nepakeliamas liūdesys, nes artimieji, kurie buvo išvykę, liko už maro sienų. Vienas veikėjų - Ramberas, buvo žurnalistas atvykęs į Oraną tik darbo reikalais. Jis turėjo mylimąją, pas kurią turėjo grįžti, tačiau patekęs į maro sumaištį jis nebegalėjo išvykti. Būti atskirtam nuo mylimosios, gyventi mieste, kuris yra tau visiškai svetimas, ne kas ar ne? Aš tai nesugebėčiau. Iš ties knygoje yra daug įvairių veikėjų ir siužeto linijų. Yra ir tokių, kurie visomis jėgomis stengiasi padėti kitiems. Tai daktaras Rije ir Taru. Abu jie turi savas istorijas, savus jausmus ir gyvenimus, tačiau juos jungia kažkokia nematoma gyja. Jie tampa gerais draugais.

Maras įsismelkė į visų širdys. Jis paliko neišdildoma pėdsaką Orano žmonių mintyse. Ir nesvarbu, kad tai baigėsi. Maras bus gyvas juose. Maras bus gyvas amžinai.

Mano nuomonė: Esu tik septyniolikos metų mergina, todėl galimas daiktas, kad nesupratau tos knygos taip, kaip reikėjo suprasti. :) Ši knyga man pasirodė iš ties gera. Žmonių mintys ir jausmai tokioje situacijoje man nebuvo žinomi, o skaityti apie kažką naują visada įdomu. Tad buvo įdomu ir šį kart. Minusas tas, kad būdavo akimirkų, kai skaityti tapdavo šiek tiek nuobodu. Užmiršdavau net apie ką buvo paskutinė pastraipa. Nors gal tai mano, o ne knygos problema.

Išvada tokia: skaityti verta, bet negarantuoju, kad patiks.