Knygos aprašymas toks: aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno - apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo...

Knygos aprašymas toks: aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno - apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas... Neilgai trukus jie įžengia į paslapties gaubiamą Mėlynojo Mėnulio slėnį, neregėto grožio žemę - joje žmonės, sukaupę tūkstantmečių išmintį, taikoje ir ramybėje gyvena ilgai nesendami...

Kadangi knyga neturi įtempto siužeto ir istorija pasakojama per pasikalbėjimus, neskubant, tai tas, kas rašė ant knygos nugarėlės informaciją (apie ką knyga), iš skaitytojo atėmė 40% skaitymo malonumo, nes viską išdavė. Viskas taip ir buvo, beveik jokios staigmenos. Gerai, kad dar pabaigos neatskleidė, tai bent 10-15 knygos lapų buvo galima skaityti su nežinojimo prieskoniu. Tai dėl to labai pykstu. Kas skaitys knygą, supras, ką turiu omenyje arba čia tik mano nuomonė.

Knyga gerai parašyta, bet kadangi jau žinai, kas ir kaip, tai jausmas toks pat, kaip žiūrėti 5 kartus matytą mėgstamą filmą vėl. Kaip ir geras jausmas, tada labiau ieškai grožio detalėse, galbūt labiau susitelki į dialogus, nagrinėji veikėjus, bet nėra netikėtumo faktoriaus.

Neįtikėtinas suderinimas tarp gilių, gyvenimiškų klausimų ir visiškai lengvos rašysenos. Knyga persiskaitė vos per vieną dieną, lengvai ir itin įsimintinai. Įdomu tai, kad apie šią fantastikos žanro "legendą", kaip apie...

Neįtikėtinas suderinimas tarp gilių, gyvenimiškų klausimų ir visiškai lengvos rašysenos. Knyga persiskaitė vos per vieną dieną, lengvai ir itin įsimintinai. Įdomu tai, kad apie šią fantastikos žanro "legendą", kaip apie tokią. sužinojau skaitydama Colleen Houck "Tigro užkerėjimas" trilogiją. Tos knygos veikėjai turėjo patekti į paslaptingąją Šangrilą ir, tiesa pasakius, nenustebau, kad "Dingęs horizontas" šį kampelį aprašė visai kitaip. Trilogijoje apie Šangrilą kalbėta tiesiogiai kaip apie pasakų šalį su pasakiškomis būtybėmis ir t.t. o "Dingęs horizontas" aprašė ją visiškai sveiku protu suvokiama kalba. Tai mane ir sužavėjo, ši vieta man nebėra tokia utopinė, tapo labiau žemiška bet ne mažiau masinanti ir mistiška. Verta dėmesio knyga, tačiau didiesiems fantastikos ir nuotykių mėgėjams skiriu perspėjimą - tai nėra įtempto siužeto knyga, bet jei jūsų vaizduotė laki ir nesunkiai jus nuneša ten, kur nurodo knyga - tuomet pirmyn, gerų įspūdžių :)

Aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno - apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas... Neilgai trukus...

Aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno - apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas... Neilgai trukus jie įžengia į paslapties gaubiamą Mėlynojo Mėnulio slėnį, neregėto grožio žemę - joje žmonės, sukaupę tūkstantmečių išmintį, taikoje ir ramybėje gyvena ilgai nesendami...

Šitaip anotuojama knyga. Dar pridedama, kad literatūros legenda. Galbūt legenda vien tuo, kad kiekvienas ieško savosios Šangrilos. Tos vietos, kur amžina palaima, visiškas norų ir svajonių išsipildymas.

Žinoma, knygoje įspūdingai pavaizduojama idiliškoji visuomenė - nuo kraštovaizdžio iki žmonių bendravimo sistemos. Gražu... Bet, ko gero, šiuo metu linksmiausia tai, kad atvykėliai ne iškart susižavi nauja vieta. Ir ne tik tai... Jauniausias energingai nori pabėgti. Tad ar žmogus bėga nuo galimo nuostabaus gyvenimo? O gal kaip tik jam tai ne nuostabus gyvenimas, o kančia? Gal išties neįmanoma sukurti vienintelės ir visiems patinkančios ir tinkančios Šandrilos?

Jei jau kyla klausimai gilesnėms ir nesibaigiančioms diskusijoms, vadinasi, tikrai knygoje yra nuoroda į kitokį gyvenimą.