Negaliu sakyt, kad geriausias skaitytas detektyvas. Bet kažkas labai moteriško toje knygoje, taip įtraukė. Perskaičiau per dvi dienas. Tai tą naktį net sapnavau, kaip žudikas mane vaikėsi.... Žodžiu, manau, įtraukė ne...

Negaliu sakyt, kad geriausias skaitytas detektyvas. Bet kažkas labai moteriško toje knygoje, taip įtraukė. Perskaičiau per dvi dienas. Tai tą naktį net sapnavau, kaip žudikas mane vaikėsi.... Žodžiu, manau, įtraukė ne šiaip sau.
Tikrai įdomu; labiausiai, aišku, pati istorija visa. Gal tik trūko detalesnio apibūdinimo personažų, kažkaip nesusidariau labai aiškaus vaizdo herojų, kaip kad būna kitų autorių knygose, nežinau kodėl. :)

Distopines knygas labai mėgstu, esu ne vieną tokią skaičiusi. Žinoma, kartais tas siužetas šiek tiek kartojasi, galima rasti panašumų, tačiau vis tiek kiekviena knyga turi pasakyti ir šį tą naujo.
Galiu pasakyti, kad man...

Distopines knygas labai mėgstu, esu ne vieną tokią skaičiusi. Žinoma, kartais tas siužetas šiek tiek kartojasi, galima rasti panašumų, tačiau vis tiek kiekviena knyga turi pasakyti ir šį tą naujo.
Galiu pasakyti, kad man patiko 80% knygos. Likusieji 20% buvo gana nuspėjami ir šiek tiek erzino. Kiekvieną kartą juokiausi perskaičiusi vertėjo pasirinktą vertimo variantą, žodį ‘‘manding‘‘, pirmą kartą tokį mačiau ir girdėjau, jis kartojosi labai dažnai, todėl pradėjo šiek tiek įkyrėti. Žinoma labai laukiau romantiškosios dalies, ar bus meilės linija, ji buvo, bet gana keista. Negaliu teigti, kad man ji patiko ir teko šiek tiek nusivilti.Tačiau veiksmo knygoje tikrai netrūksta, čia kiekviename skyriuje jo labai daug, todėl beskaitant nėra kada nuobodžiauti, o ta veiksmų seka man nei kiek neprailgo. Knygos pabaiga gerokai nustebino, ją perskaičiusi nežinojau ką ir galvoti, ji paliko dar daugiau klausimų nei buvo prieš tai atsakyta, todėl labai laukiu atrosios knygos dalies, manau, kad ji turėtų būti dar geresnė! Man, kaip neišrankiai skaitytojai, knyga tikrai labai patiko, o tie keli išvardyti munusai nenumušė noro mėgautis knyga.

Kai Lukas pranešė, kad rašo savo antrąją knygą labai nudžiugau. Man patinka jo kūryba, ji aštresnė palyginus su knygomis, kurias skaitau dažniausiai, tam tikrais siužeto vingiais itin šokiruojanti. Tas žodis...

Kai Lukas pranešė, kad rašo savo antrąją knygą labai nudžiugau. Man patinka jo kūryba, ji aštresnė palyginus su knygomis, kurias skaitau dažniausiai, tam tikrais siužeto vingiais itin šokiruojanti. Tas žodis ŠOKIRUOJANTIS, man atrodo, kad labiausiai ir apibūdina šią jo knygą. Beskaitant jo kūrinį (-ius) atrodo lyg tavo viduje sukyla adrenalinas, nes siužete vyksta protu nesuvokiami dalykai, sunkiai ‚‚virškinami‘‘. Ir tik įsivaiduoju, kas dedasi rašytojo galvoje ir viduje, kai jis užrašinėja visas tas mintis – tkriausiai ten viskas sproginėja.
Beskaitant šią knygą galvoje vis sukosi dar vienas žodis - vulgaru. Mano pasąmonė nelabai nori priimti tokius siužetus, norisi lyg atsiriboti, bet susimąstai, kad tos detalės kaip tik ir paaštrina, sustriprina knygą, tad į tai pradedi žiūrėti šiek tiek nuolankiau, toks šio rašytojo braižas, bandau tai priimti.
Knyga mane supurtė, visos detalės tokios tikslios, knyga neatvira – įvykių sekos nenuspėsi, tad pabaiga itin nustebino, prisipažinsiu, tikėjausi jos šiek tiek šviesesnės, bet gal ta šviesesnė pabaiga būtų tik viską sugadinusi. Nei vieno puslapio neperbėgau akimis, kiekvieną skaičiau susidomėjus ir įsitempusi.

Kol kas šie metai mane labai stebina. Nežinau ar čia atsitiktinumas ar ne, bet skaitau knygą po knygos ir vis lieku be galo sužavėta, pakerėta jų gerumu. Taip nutiko ir perskaičius autorės Hannah Kent istorinį romaną...

Kol kas šie metai mane labai stebina. Nežinau ar čia atsitiktinumas ar ne, bet skaitau knygą po knygos ir vis lieku be galo sužavėta, pakerėta jų gerumu. Taip nutiko ir perskaičius autorės Hannah Kent istorinį romaną ‚‚Paskutinės apeigos‘‘. Tikriausiai žinot tą jausmą, kai nenorom tenka padėti knygą į šalį, bet tu nuolatos ir be perstojo apie ją galvoji ir tik svajoji, kada vėl ją skaitysi, be jokios abejonės tai ženklas, kad knyga yra neeilinė, turi kažką savito,kas traukia ją skaityti – lygiai taip nutiko ir su šiuo perliuku. Negaliu apsakyti kaip man patiko ši knyga. Jau esu minėjusi, kad mane labai traukia tamsios, niūrios knygos, tai ši buvo būtent tai, tiesiog rijau knygą, mėgavausi ja. Jau vien perskaičius anotaciją, knyga užkabina – čia aprašoma apie realiai gyvenusią Agnes Magnusdotir, kuriai įvykdyta paskutinė Islandijos mirties bausmė. Autorė daug dirbo prie šios knygos, rinko medžiagą, nors ji yra australė, tačiau jai puikiai pavyko perteikti Islandijos XIX a. laikotarpį, šaltį, skurdžią buitį, gamtą, atšiaurumą. Skaičiau, kad daug kam šios knygos stilius pasirodė per sunkus, tačiau man kaip tik jis buvo labai lengvas, bet jokiais būdais neprastas. Labiausiai man įstrigo pačios Agnes ir Margretės paveikslai – buvo įdomu stebėti, kaip iš pradžių sklindanti Margretės neapykanta jai virsta šiltais jausmais, užuojauta ir pasitikėjimu. O paskutiniai knygos puslapiai... Visa širdimi priešinausi, kas ten vyko, bet yra kaip yra, tokia buvo realybė – niūri ir žiauri. Jei ieškote, stipraus, gero kūrinio, kažko naujo knygiškame pasaulyje – ‚‚Paskutinės apeigos‘‘ tikrai turėtų patikti ir palikti kažkokį antspaudą.

Knygoje galime rasti įvairių gyvenimiškų temų - kaip išlikti karo aplinkybėmis, gyvenimo trapumą, laimę, netektį, artimuosius, ir, žinoma, meilę - tikrą meilę tarp pusbrolio ir pusseserės. Knyga tikrai labai unikali. Dar...

Knygoje galime rasti įvairių gyvenimiškų temų - kaip išlikti karo aplinkybėmis, gyvenimo trapumą, laimę, netektį, artimuosius, ir, žinoma, meilę - tikrą meilę tarp pusbrolio ir pusseserės. Knyga tikrai labai unikali. Dar nebuvau skaičiusi tokios knygos, kurioje būtų aprašoma meilė tarp kitos seksualinės pakraipos žmonių arba, šiuo atveju, tarp pusbrolių. Atvirai sakant mane tai kiek suglumino, tačiau visai greitai apsipratau. Knyga nuliūdino, pralinksmino, ir, ko nesitikėjau - nustebino savo pabaiga. Pabaiga labai patiko, privertė knygą visiškai pamilti. Labai Jums rekomenduoju!
Knyga ekranizuota, fimas vadinasi ''Kaip aš dabar gyvenu''. Filme yra pakeistų, pridėtų siužeto vietų, tačiau tai visiškai pateisinu, filmas nuostabus nors ir beprotiškai liūdnas bei žiaurus. Nubraukiau ne vieną ašarą, tačiau beskaitant nei viena ašara nenuriedėjo mano skruostu. Jokiais būdais nesakau, kad knyga prastesnė, tiesiog filmas mane kiek labiau palietė.

Apie šį laikotarpį knygas labai mėgstu, ta XIX amžiaus dvasia taip įtraukia, ypatingai dvarai apsupti kalnų ir miškų, man tai lyg kitas pasaulis, toks niūrokas, tamsus, paslaptingas laikotarpis, kuris nori nenori tave...

Apie šį laikotarpį knygas labai mėgstu, ta XIX amžiaus dvasia taip įtraukia, ypatingai dvarai apsupti kalnų ir miškų, man tai lyg kitas pasaulis, toks niūrokas, tamsus, paslaptingas laikotarpis, kuris nori nenori tave jaudina. Taip buvo ir su šia knyga – įtraukė, skaičiau per kiekvieną laisvą minutę. Likau apžavėta tomis manieromis, humoro jausmu, mandagybėmis, tai taip svetima, bet taip įdomu! Tačiau kaip bebūtų, bet ne knyga mane nuginklavo... Filmas... Filmas buvo kažkas nuostabaus... Filmas labiau atskleidė veikėjus, jų būdą, perteikė to laikotarpio dvasią. Likau apžavėta, manau, kad filmo peržiūrėjimas padarė knygą kiek patrauklesnę, bet kad ir kaip knyga patiko, bet 10 balų jai neskirčiau.

Perskaičiusi knygą ‚‚Tarp pilkų debesų‘‘ iš karto ėmiau skaityti ‚‚Druska jūrai‘‘. Pirmieji knygos puslapiai buvo kiek painoki, daug veikėjų, kiekvienas pasakoja savo istoriją, tačiau ilgai neužtrukau, greit...

Perskaičiusi knygą ‚‚Tarp pilkų debesų‘‘ iš karto ėmiau skaityti ‚‚Druska jūrai‘‘. Pirmieji knygos puslapiai buvo kiek painoki, daug veikėjų, kiekvienas pasakoja savo istoriją, tačiau ilgai neužtrukau, greit įsiminiau kiekvieną, kiekvieną ir pamilau. Sunku net įsivaizduoti iš kur pas juos tiek stiprybės. Kaip žmogus nepraranda vilties, stengiasi ne tik dėl savęs, dėl kitų, iš kur tiek taurumo, pasiaukojimo. Kaip tokie žiaurumai nepavertė jų pačių žvėrimis ir išsaugojo savo geras širdis. Bandau įsivaizduoti save jų vietoje – ar rasčiau tiek stiprybės savyje? Atsakyti negaliu. Nežinau. Bet iš šios knygos galime pasimokyti tikrai labai daug. Niekada nereikia prarasti vilties – tikrai taip, niekada. Žaviuosi rašytoja, jos nueitu sunkiu keliu, kad galėtų parašyti šią knygą. Sužinojau daug istorinių faktų, kurių nebuvau girdėjusi. Knyga manęs neapvylė, kaip tik sujaudino ir pakerėjo. Rekomenduoju taip pat kaip ir ‚‚Tarp pilkų debesų‘‘!

Oj, kiek daug girdėjau apie šią knygą. Metai iš metų – kokia tai sukrečianti, jaudinanti knyga. Ilgai delsiau, neskaičiau, kol pagaliau atėjo šalta 2018 žiema, lyg tyčia susiderinusi su knygoje aprašytu stingdančiu...

Oj, kiek daug girdėjau apie šią knygą. Metai iš metų – kokia tai sukrečianti, jaudinanti knyga. Ilgai delsiau, neskaičiau, kol pagaliau atėjo šalta 2018 žiema, lyg tyčia susiderinusi su knygoje aprašytu stingdančiu šalčiu. Tai knyga, kurios niekada neužmiršiu. Knyga, kuri ilgai išliks atmintyje. Leidau tai kaustančiai lyg ledas knygos istorijai mane visiškai užvaldyti. Užteko kelių valandų ir knyga buvo perskaityta. Įspūdis, kurį ši knyga paliko buvo žiaurus. Tikrai taip, žiaurumai, kuriuos autorė aprašė knygoje, priverčia aikčioti. Nejaugi taip galėjo būti... Nejaugi tokie žiaurumai vyko... Teko sau vis priminti - niekas neišgalvota, viskas tikra. Knyga parašyta itin lengvu stiliumi, tad ją skaityti grynas malonumas. Jau nebesistebiu, kodėl knyga labai greitai tapo „The New York Times“ bestseleriu – knyga išties puiki. Siūlau nieko nelaukti ir perskaityti knygą, kuri, manau, kad tikrai paveiks ir Jus.