Šią knygą gavau dovanų. Ir apsidžiaugiau - kaip tik tinkami metai skaityti apie tuos, kurių dėka Lietuva gyvuoja. Tuo labiau, kad ne visi signatarai yra tinkamai įamžinti ir tyrinėjimų apie juos taip pat ne daug. Knyga man...

Šią knygą gavau dovanų. Ir apsidžiaugiau - kaip tik tinkami metai skaityti apie tuos, kurių dėka Lietuva gyvuoja. Tuo labiau, kad ne visi signatarai yra tinkamai įamžinti ir tyrinėjimų apie juos taip pat ne daug. Knyga man patiko, joje ne tik Stanislovo Narutavičiaus darbai, asmenybės bruožai apibūdinti, bet plačiai pristatoma visa epocha, prisimenamos ir įvairios sąsajos iš gilesnės praeities.

„Ji ir Dali drauge sudarys harmoningą simbiozę, nes puikiai papildo vienas kitą: Gala nuo pirmos iki paskutinės akimirkos įstengia duoti menininkui tiksliai tai, ko jam reikia; ir jis geba patenkinti tris jos gyvenimo norus –...

„Ji ir Dali drauge sudarys harmoningą simbiozę, nes puikiai papildo vienas kitą: Gala nuo pirmos iki paskutinės akimirkos įstengia duoti menininkui tiksliai tai, ko jam reikia; ir jis geba patenkinti tris jos gyvenimo norus – vertina grožį (įamžina ją idealizuotuose portretuose), suteikia galimybę reikštis valdingumui ir padaro turtingą.
Dali rado sau moterį, savo tobulą antipodą.“

Turbūt daugelis žino, ne kartą matė išsilydžiusius laikrodžius, ilgakojus dramblius ir Dali ūsus. Juk dabar visa tai galima pamatyti vos ne ant kiekvieno kampo. Bet ar kiekvienas apie Dali gyvenimą žino kažką daugiau, konkrečiau? Aš ir pati ne kažką težinojau, tik tai, kad namie apie jį turiu dvi knygas, teko lankytis Dali muziejuje Paryžiuje ir tiek. Todėl su malonumu griebiau šią knygą.

Jau tikrai ne kartą esu minėjusi, kad mano vienas mėgstamiausių knygų žanrų yra biografijos, autobiografijos ir prisiminimai. Nuo pat ankstyvos paauglystės su malonumu skaitau tokias knygas. Skaitant jaučiuosi, tarytum, artimai pažinčiau žmogų, kuris, žinau, kad tikrai egzistavo, tai dažnai mane įkvepia. Galbūt aklai ir nepasitikiu tokiomis knygomis, nes, visgi, puikiausiai suprantu tai, jog tiek paties žmogaus požiūris į save, tiek jo artimųjų ar pažįstamų, o juolab, vėliau tyrinėjančių rašytojų, yra absoliučiai skirtingas, ne visada atskleidžiantis tiesą. Bet bendrais bruožais žmogaus portretą įmanoma susidėlioti.


Šįkart knyga skirta ne tik Salvadoro Dali portretui dėlioti, tačiau ir jo santykiams su Gala. Šioje knygoje išsamiai aprašyta tiek Dali, kaip menininko pripažinimo pradžia, tiek susitikimas su Gala ir kitais Paryžiuje gyvenusiais menininkais. Jau pačiuose pirmuosiuose puslapiuose autorius įmeta skaitytoją į 1929-uosius metus, „Elektros muziejų“ Paryžiuje, paprasčiau tariant, tuometinę siurrealistų susibūrimų vietą, o ten skaitytojas sutinka A. Breton, M. Ernst ir daugelį kitų menininkų, su kurių pavardėmis susipažinau šios knygos dėka. Jau istorijos pradžioje lengva įsijausti, pagauti tvyrojusią nuotaiką, jautiesi it tikrai kampelyje stebėtum tuos karštakošius, kartais besipykstančius, o kartais kartu kuriančius žmones. Paskui skaitytojas tampa Salvadoro Dali ir Galos pažinties, ir jų keistos istorijos pradžios bei baigties liudininku.

„Aš myliu du dalykus – Galą, savo teisėtą žmoną, ir pinigus.“

Įsivaizduokite, kas nutinka su tokia pora kaip Dali ir Gala? Jam, kai jie susitinka, 25-eri, jai dešimčia metų daugiau, ji ištekėjusi už žinomo prancūzų poeto P. Eluard ir turi dukrelę, kuri jai nė motais. Kas nutinka? Ak, nieko, Dali šeima nepritaria tokiems jo santykiams ir jį pasmerkia, jis, apakintas meilės Galai, visko ir atsisako. Gala – moteris ne pėsčia, tikra Femme Fatale, sėjanti vyrų širdyse žaizdas ir beveik nė neatsigręžianti į nusibodusius žaisliukus, trokštanti gyventi patogų, aprūpintą, turtingą gyvenimą. O Dali? Dali savimyla keistuolis, vis pabrėžiantis visiems, koks jis genialus kūrėjas, jis ne tik siurrealistas, jis visas SIURREALIZMAS! Skaitant apie šiuos du egoistus, gyvenančius savo susikurtame pasaulyje ir ne visai paisančius, kas dedasi aplinkui, vis mąsčiau apie tai, kad daugelis šiandien garbinančių Dali, vieni sąmoningai, žinodami, kiti tarytum dėl to, kad tai madinga, kažin ar norėtų jį patį pažinoti asmeniškai? Aš pati supratau, kad tikriausiai ne. Vis bandžiau įsivaizduoti, kaip sunku turėjo būti jo artimoje aplinkoje esantiems žmonėms. Bet tie ilgakojai drambliai ir išsilydę laikrodžiai, juk taip kietai atrodo, ane? :)

„Dali nutuokia, kad jis čia ilgam turės kelti nepsitenkinimą, nes kaip pačiam žinoma, jis pernelyg geros nuomonės apie save, pernelyg įsimylėjęs save patį, kad įsipareigotų kam nors, išskyrus save. Ir jei įsipareigojąs, tai tik sau ir Galai, o per ją - vėlei sau.“

Nors Dali ir Gala buvo ypatinga, dažnai nuostabą bei skandalus kelianti sutuoktinių pora, be Galos tikriausiai nebūtų Dali, kokį jį mes šiandien žinome, o be Dali nebūtų ir Galos. Kad ir kokia keista pora būtų buvusi, jie įkūnijo tą tvirtą ryšį, apie kurį mes šiandien dažnai svaičiojam prisižiūrėję romantinių filmų. Dali ir Galai teko daug kartu išgyventi, juk jie pergyveno Antrąjį pasaulinį bei Ispanijos pilietinį karą, skurdą ir turtingusius laikus, gyveno ir Port Ligate, ir Paryžiuje, ir Niujorke, keliavo visur, kur tik buvo kviečiami. Nepaisant net Galos nuklydimų pas kitus vyrus, ir Dali jaunos palydovės, jie iki pat pabaigos išlaikė tą juos sujungiantį ryšį. Ir vien dėl to neįmanoma jais nesižavėti.


„– Didžiausia dabartinio mąstymo silpnybė, man atrodo, yra ta, kad baisiai pervertinami žinomi dalykai, palyginti su tuo, ką dar reikia pažinti. “

Šios knygos vienas iš minusų būtų tai, kad kartojosi tam tikros istorijos, tam tikros detalės, kas, mano nuomone, nebuvo būtina ir vien dėl to istorija netapo vientisesnė, o galėjo tokia būti... Šiaip ar taip šią knygą rekomenduoju norintiems sužinoti apie tą ūsuotąjį genijų, o gal pakvaišėlį (?) daugiau. Šią knygą perskaičiusi jaučiau didžiulį malonumą persirašinėdama menininkų pavardes ir besidomėdama daugiau. Informatyvi ir naudinga knyga.

Apie ką ši knyga? Apie Rozmari ir Gajų, jaunavedžių porą, kurių svajonė pagaliau išsipildo ir jie gauna buto nuomos pasiūlymą Bramforde. Tai neįprastas daugiabutis, kuriame sklando įvairiausios legendos. Sakoma, jog ten...

Apie ką ši knyga? Apie Rozmari ir Gajų, jaunavedžių porą, kurių svajonė pagaliau išsipildo ir jie gauna buto nuomos pasiūlymą Bramforde. Tai neįprastas daugiabutis, kuriame sklando įvairiausios legendos. Sakoma, jog ten prieš daugelį metų gyveno žmogus, kuris iškvietė Šėtoną, šiame name įvyko daugiau, nei įprasta, savižudybių. Ir nuo pat pradžių Rozmari draugas ir globėjas Hačas bando juos atkalbėti nuo sprendimo gyventi tokiame name, tačiau Rozmari ir Gajus tik pasišaipo iš tokių nesąmonių. Vos tik jiems įsikėlus į šį pastatą, kaimynai Kastevetai, pagyvenusi pora Mini ir Romanas, jiems prisistato ir nuo pirmų akimirkų pradeda juos globoti...

Pradedant kalbėti apie šią knygą, norisi paminėti, jog skaičiau 1999 metų vertimą. Ir vien dėl to, galbūt, man ši istorija nepasirodė tokia įdomi. Manau, kad vertimas buvo prastas, kadangi dialogai labai painūs, neaiškūs, kartais net nesuprasdavau pokalbio prasmės, vis įterptos neaiškios mintys, tad manau, kad ją reiktų skaityti originalo kalba. Taip pat kaskart pažiūrėjusi į viršelį, prunkšteliu, nes niekaip nesuprantu, kodėl ant viršelio esančioje nuotraukoje yra Edith Piaf portretas? Kas čia per sprendimas, prie ko Edith Piaf?

Pati šios istorijos idėja gana nebloga, tačiau kažko jai pritrūksta. Pagrindiniai herojai Rozmari ir Gajus labai jau blankūs, neįdomūs, nuspėjami. Rozmari – 24 metų gražuolė namų šeimininkė, ištekėjusi už aktoriaus, kuriam sekasi ne taip gerai, kaip jis norėtų. Jis negauna pagrindinio vaidmens ir dėl to ryžtasi priimti baisiausią sprendimą. Kiek žmogus gali paaukoti dėl šlovės, dėl pinigų? Ypač turint omenyje tai, kad Gajus blankus garbėtroška.

Skaitant šią istoriją, vis prisimindavau tą patarimą mažiems vaikams – nebendrauti su nepažįstamaisiais. Ypač jų pernelyg arti neprisileisti, turint kažkokių keistų įtarimų. Rozmari ir Gajaus naivumas mane stebino ir juokino. Norėjosi gerokai juos pakratyti. Kaimynai yra labai įdomus dalykėlis apskritai. Pavyzdžiui, palyginus su mūsų seneliais ar tėvais, mes vis mažiau su jais bendraujame. Galbūt pasisveikiname ir tiek, dažnai konfliktuojame dėl kvailiausių smulkmenų, turbūt retas kuris eina pasiskolinti cukraus ar papietauti pas kaimynus. Mes vis labiau užsidarome savose dėžutėse, bijodami kažką prisileisti arčiau. Žinoma, ši istorija yra išgalvota, pridedant į ją įvairiausių kraupių detalių, tačiau ji priverčia susimąstyti apie tą ryšį, jo glaudumą ar nebuvimą. Jei Gajus ir Rozmari nebūtų persikėlę į Bramfordą, nebūtų susibendravę su kaimynais, jie būtų graži, laiminga pora, gyvenanti įprastą gyvenimą. Tačiau, kas būtų, jei būtų, ar ne?

Kaip jau ir minėjau, istorija, manau, man būtų palikusi didesnį įspūdį, jei būčiau skaičiusi originalo kalba. Šįkart perskaičiau ir perduosiu ją toliau, nes gilesnio įspūdžio ar noro kada nors perskaityti dar kartą, ji man nepaliko. Helovinui istorija tinkama, tačiau kažkokių apmąstymų nelabai ir paliekanti. Ar rekomenduoju? Gal nuskambės labai keistai, turint omenyje, kad apžvelgiu knygą, bet labiau rekomenduoju pažiūrėti filmą. Filmas man paliko geresnį įspūdį. Arba nebent skaityti kitą leidimą, šio nerekomenduoju.

Skaitydama supratau, kad mano artimoje aplinkoje yra žmonių išgyvenančių panikos priepuolius, tačiau iki šiol to nė nenumaniau.

Psichinė mūsų sveikata gali sukelti psichosomatines ligas (t.y. kūno ligos, kurias sukelia su...

Skaitydama supratau, kad mano artimoje aplinkoje yra žmonių išgyvenančių panikos priepuolius, tačiau iki šiol to nė nenumaniau.

Psichinė mūsų sveikata gali sukelti psichosomatines ligas (t.y. kūno ligos, kurias sukelia su psichika susijusios problemos). Nežiūrėkime į tai pro pirštus. Ne kartą teko girdėti, kad žmogų kamuoja įvairūs nusiskundimai ir dėl prastos asmens savijautos vis ieškoma įvairių ligų, tačiau jos taip gudriai pasislėpusios, kad niekas jų taip ir neatranda :/ Viskas mūsų galvose.

Kodėl žmonės apie tai šneka pašnibždomis ir neieško sprendimo? Manau, kad sovietinei kartai (mūsų tėvams, vadinamąjai “baby bum’o” kartai) buvo sudėtinga suprasti, kad psichologinė sveikata yra ypač reikšminga ir ją reikia puoselėti ne ką mažiau, nei fizinę. O žengus į nepriklausomybę, kai atsivėrė daugiau galimybių, mano, kad pripažinti jog turi emocinių sunkumų yra kažkas gėdingo ir nepriimtino visuomenėje. Turi būti tvirtas ir besišypsantis. Su visais savo vidiniais demonais. Pamenu, mes buvome auklėjami panašiu stiliumi, gal negalėčiau įvardinti konkrečių išgyventų situacijų, tačiau visas posovietinis dvelksmas tą byloja. Džiaugiuosi, kad vadinamoji “Y karta” (ką tik pagalvojau, kad kai kuriose situacijose gal ir visai gerai tas skirstymas kartomis, siekiant įnešti aiškumo apie ką eina kalba) stengiasi kalbėti apie tai garsiai ir šviečia visuomenę. Influenceriai (nuomonių formuotojai), nesvarbu - užsakyta ar ne reklama, rašo apie tai tekstus, rekomenduoja knygas, pagalbos linijas. Ir tos knygos šluojamos iš parduotuvių lentynų. Straipsniai skaitomi ir aktyviai komentuojami. Vadinasi jų skleidžiama žinia pasiekia adresatą. Vadinasi to REIKIA. Sveikintina. Žiūrėkime į tai rimtai ir atsakingai. Nebijokime apie kalbėti ir ieškoti priežasčių.

Ir taip, mane kartais užklumpa nerimas. Ne, man nepasitaiko aiškiai išreikštų nerimo priepuolių. Tačiau tokia būsena kelia didelį diskomfortą. Pamažu suprantu kas sudaigino ir dėl kokių priežasčių šita piktžolė išsikerojo mano pasąmonėje. Bandau savo baimes išvaikyti stumdama jas už savo komforto zonos ribų ir nors vėžlio žingsniu, bet tai veikia.

Nežinau kaip Jums, bet mano dėmesį patraukė šios knygos viršelis bei anotacija. Labai jau norėjosi sužinoti daugiau apie tą Oliverį, bei kodėl jį reikia "narplioti". Tad nieko nelaukdama kibau į ją 😎

Oliveris -...

Nežinau kaip Jums, bet mano dėmesį patraukė šios knygos viršelis bei anotacija. Labai jau norėjosi sužinoti daugiau apie tą Oliverį, bei kodėl jį reikia "narplioti". Tad nieko nelaukdama kibau į ją 😎

Oliveris - rašytojas. Jo knygos labai populiarios ir gerai parduodamos.
Šalia Oliverio - tobula žmona Elis, kuri be galo žavisi savo vyro parašytomis knygomos ir jas iliustruoja. Atrodo - idilė. Tačiau vieną vakarą nutinka netikėtas dalykas.. Oliveris trenkia savo žmonai į veidą. Kodėl??
Po truputį iš senų Oliverio draugų pasakojimų ima aikštėn kilti pamirštos paslaptys.. Ir aiškėja Oliverio poelgio motyvai.

Galiu pasakyti, jog ši istorija iš tiesų labai tikroviška ir įtraukianti savo pasakojimu. Man buvo įdomu skaityti apie kiekvieną veikėją ir apie tai, ką jie gali pasakyti apie "pabaisą" Oliverį. Nutikus nelaimei, visi teigia jog nujautė, jog jis kažkos ne toks, ar tai, jog buvo galima tikėtis iš jo sulaukti smurto proveržio.. Kodėl? Tikriausiai per amžių amžius jau taip yra mūsų visuomenėje, jog visi kiti žino tiesą geriau už mus pačius..
Knyga apie tai, kaip kartais stiprus noras patikti kitiems, gali sugriauti mūsų gyvenimą. Arba vienas neteisingas sprendimas - nuvesti visai kita linkme. Skaudi, paini bei pamokanti istorija.

Hamletą turėjau skaityti 11 klasėje, tačiau jis man pasirodė neįdomus. Dabar, kai mano brolis turėjo jį privalomai skaityti, čiupau ir aš. Na ir ką, su nostalgija prisimenu, kaip klasėje nieko negalėjau apie kurinį...

Hamletą turėjau skaityti 11 klasėje, tačiau jis man pasirodė neįdomus. Dabar, kai mano brolis turėjo jį privalomai skaityti, čiupau ir aš. Na ir ką, su nostalgija prisimenu, kaip klasėje nieko negalėjau apie kurinį pasakyti, dabar mielai padiskutuočiau!
Kurinys patiko, Įdomus siužetas, kai susimąstai kad ir tais laikais, tokių dramų prisigalvodavo.. Tikra Telenovela presenta, o pabaiga... na maniau, kad nutiks kažkas panašaus, tačiau ne tiek. Verta perskaityti, kai smegenelės priima, o ne per prievartą, tada ir vertinimas kitoks :)