Vietomis kiek bjauroka, atbaidanti, sakyčiau, net apgailėtina. Tačiau labiausiai - liūdna.
Įdomus pasakojimo būdas, kaip ir pats rašymo stilius.
Nors ir ne itin sužavėjo ar, net ne itin patiko, tenka pripažinti, kad autorės...

Vietomis kiek bjauroka, atbaidanti, sakyčiau, net apgailėtina. Tačiau labiausiai - liūdna.
Įdomus pasakojimo būdas, kaip ir pats rašymo stilius.
Nors ir ne itin sužavėjo ar, net ne itin patiko, tenka pripažinti, kad autorės balsas išskirtinis. Istorija neįpatinga, skurdus, apgailėtinas nepasiturinčių žmonių gyvenimas nėra kažkas, apie ką malonu skaityti, bet, kita vertus, paskatina susimąstyti... apie savo padėtį, apie viską. Žodžiu, verta perskaityti, bet mažai vilties, kad patiks.
Neatsakyti klausimai. Neužbaigtos mintys. Tušti, bet itin iškalbingi sakinių fragmentai.

- Slogus, kiek ironiškas pasakojimo stilius;
- Veikėjai - paviršutiniška rusų šeima, keletas jų draugų bei pažįstamų, namų tarnai, gydytojai;
- Įdomus požiūris į socialinius, darbo santykius. Verčia susimąstyti, ar to...

- Slogus, kiek ironiškas pasakojimo stilius;
- Veikėjai - paviršutiniška rusų šeima, keletas jų draugų bei pažįstamų, namų tarnai, gydytojai;
- Įdomus požiūris į socialinius, darbo santykius. Verčia susimąstyti, ar to meto visuomenėje iš tiesų vyravo tokios tendencijos. Daug vaidybos, pataikavimo;
- Pagrindinis veikėjas bando susitaikyti su mintimi, kad miršta, o tuo pačiu ir su apsimestiniu aplinkinių rūpesčiu ir abejingumu tikrajai jo būklei;
- Filosofiškas, melancholiškas, priverčiantis susimąstyti kūrinys. Mano manymu, viena iš geriausių L. Tolstojaus apysakų.
- Tarsi paskutinis šiaudas. Bandai tvertis už ko nors pažįstamo, ko nors, ką laikai brangiu. Galiausiai vienintelis kiek ilgiau nenutrūkęs - jaunas šeimos tarnas. Visi kiti stebi pro ašaras iš tolo, iš brangios ložės teatre.

Užkabinanti knyga, norisi skaityti toliau ir sužinoti kaip vystysis įvykiai, kaip viskas baigsis. Skaitant neįmanoma apsieiti be spėlionių, kas galėtų būti toliau, kodėl taip įvyko ir kas dėl visko kaltas. Pabaiga taip pat...

Užkabinanti knyga, norisi skaityti toliau ir sužinoti kaip vystysis įvykiai, kaip viskas baigsis. Skaitant neįmanoma apsieiti be spėlionių, kas galėtų būti toliau, kodėl taip įvyko ir kas dėl visko kaltas. Pabaiga taip pat nenuvylė. PAtiko :)

Bravo! Bravo! Bravo! Drąsiai galiu sakyti, kad tai dar vienas detektyvas, kurį galiu įtraukti į savo geriausių perskaitytų detektyvų sąrašą. Todėl su vis dar smarkiai plakančia širdimi, pasišiaususia oda skubu rašyti...

Bravo! Bravo! Bravo! Drąsiai galiu sakyti, kad tai dar vienas detektyvas, kurį galiu įtraukti į savo geriausių perskaitytų detektyvų sąrašą. Todėl su vis dar smarkiai plakančia širdimi, pasišiaususia oda skubu rašyti atsiliepimą apie šią knygą. Seniai brendo mintis perskaityti šį kūrinį, bet vidinis balsas tarsi stabdė ir prašė palaukti geresnio laiko. Kai jis atėjo, į jį pasinėriau stačia galva, nekreipdama dėmesio į tai, ką sako aplinkiniai žmonės, atsiribojau nuo pašalinių garsų ir mėgavausi tikru šedevru. Matyt toks ir turi būti tikras detektyvas, kuomet esi tik tu ir kūrinys: kūrinys tavyje arba tu kūrinyje. Pastarasis mane paveikė savotiškai, nes susidūriau su tokiais dalykais, kuo pati domėjausi studijų metais - elgesio psichologija: kaip mes tam tikrais veiksmais ir žodžiais galime paveikti savo priešininką paklusti mūsų valiai. Jei apie tai norite sužinoti ir jūs, drąsiai imkite ir skaitykite, nes čia to tikrai apstu. Todėl didelį pliusą dedu pagrindiniam kriminalistui, kuris lyg psichologas su smulkmenom nagrinėja serijinio žudiko elgesį bei bando nuspėti tolimesnius jo veiksmus. Matosi, kad autorius rašydamas kūrinį buvo tam atsidėjęs visa širdimi bei sukauptas ar įgytas žinias puikiai pritaikęs savo knygoje. Jei atvirai, tikrai buvo tokių momentų, kad atrodo skaitai ir jauti, kad kažkas tau alsuoja į nugarą, vietomis net buvo tokių momentų, kad krūpteli, sustoji, pakeli galvą, pamąstai ir skaitai toliau. Kai kūrinys tave priverčia tave taip elgtis, vadinasi, jis stiprus ir vertas dėmesio. Tačiau, kad ir kiek bandžiau nuspėti, kas galėtų būti tas serijinis žudikas, to padaryti man nepavyko. Autoriui puikiai pavyko mane apgauti. Todėl, belieka jam tik paploti ir padėkoti už gerą emociją bei gerą laiką skaitant jo kūrinį.

Senas geras romanas. Skaičiau jį ankstyvoje jaunystėje. Tada knyga padarė man tokį didžiulį įspūdį, kuris neišblėso per visą pragyventą gyvenimą. Po 30 metų ryžausi perskaityti antrą kartą. Labai bijojau tai daryti....

Senas geras romanas. Skaičiau jį ankstyvoje jaunystėje. Tada knyga padarė man tokį didžiulį įspūdį, kuris neišblėso per visą pragyventą gyvenimą. Po 30 metų ryžausi perskaityti antrą kartą. Labai bijojau tai daryti. Ir labai liūdna prisipažinti, kad dabar šis romanas jau nebe toks... Bet vertinu vistiek 5 žvaigždutėm!

"Norėčiau klykti iki paskutinio atodūsio, susiplesyti drabužius, saujomis nusirauti plaukus, pasibarstyti galva pelenais - taip reikšti savo sielvartą, tačiau jau puse šimtmečio, kai laikausi gero elgesio taisyklių, sugebu...

"Norėčiau klykti iki paskutinio atodūsio, susiplesyti drabužius, saujomis nusirauti plaukus, pasibarstyti galva pelenais - taip reikšti savo sielvartą, tačiau jau puse šimtmečio, kai laikausi gero elgesio taisyklių, sugebu nuslopinti pasipiktinimą ir patylomis ištverti skausmą, neturiu tiek balso, kad galėčiau klykti."
Isabel Allende mano gyvenime atsirado labai seniai, dar buvau vaikas, gal 8-9klasei. Pas pussesere pamačiau šios autores knyga "Dvasių namai", nežinau kodel bet tiek rašytojos pavarde man buvo įdomi, tiek knyga mane taip traukė ir net neprisimenu ar ja skaičiau, tik atmintyje įstrigo tos knygos vaizdinys.. ir ši knyga "Paula" yra pirmoji po tiek metu mano paimta šios rašytojos knyga. Keista bet ja skaiciau ir įsivaizdavau kad skaito mano mama.. Paulai 28m, man taip pat, ji turejo be galo mylinti vyrą, aš taip pat, jos mama prie jos visada buvo, mano mama tokiom aplinkybėm butų taip pat..
Istorija, kuria autore rašė, tai jos pačios istorija.. Jos dukra pasinėrė į koma, ji būdama visada šalia rase Paulai, kad atsibudus ji galetu viską perskaityti.. buvo idomu skaityti, nes tuo pačiu autore pasakoja apie savo gyvenimą, nuo pat savo mamos jaunystės ir tarpuose vis gryzta prie savo komos ištiktos dukters. Idomu buvo perskaityt kaip ji parašė savo knygas, kaip atėjo visos mintys apie jas ir kaip tapo rašytoja.
Pirmoji mano pastraipa paimta iš knygos, manau apibūdina visa knyga, nes ištikrųjų nuo pat pirmu sakiniu supranti kaip sunku ištverti ta skausmą kai tavo vaikui kazkas nutinka. Kaip ir sakiau skaitydama maniau kad skaito mano mama, ir buvo dar sunkiau nes jaučiau ir jos skausmą, jei tektų mane matyti tokios būsenos.
Pabaiga buvo skaudi, liūdna, priverčianti susimąstyti.. Visada pagalvoju, ar teisinga gyvenime yra laidoti savo vaikus.. juos augini savyje, atiduodi viską, ir matyti kaip jie gimsta ir kaip jie miršta, tai vienas neteisingiausiu pasaulyje dalyku..
Nežinau kaip kitiems skaičiusiems šia knyga, bet man ji paliko nemaža ispudi ir tikrai rekomenduočiau ja perskaityti bei pati tikrai skaitysiu kitas šios autores knygas.

Iš tiesų apie Pablą Escobarą sužinojau iš serialo Narcos. Labai įtraukė serialas, visi du sezonai buvo puikūs, nekantriai laukiu trečiojo, kadangi iš serialo žavėjausi pagrindinio herojo sėkmės istorija (iki pradedant...

Iš tiesų apie Pablą Escobarą sužinojau iš serialo Narcos. Labai įtraukė serialas, visi du sezonai buvo puikūs, nekantriai laukiu trečiojo, kadangi iš serialo žavėjausi pagrindinio herojo sėkmės istorija (iki pradedant eiti politikos keliu) į rankas paėmiau šią knygą. Iš tiesų Narcos seriale yra labai daug neatitikimų. Knyga labai įdomi, galbūt per daug leidžiamasi į smulkmenas, tačiau taip galbūt autorius nori parodyti tikrus faktus. Man istiek yra protu nesuvokiama kaip įmanoma taip pralobti, skaičiai įspūdingi, sugalvoti transportavimo kelius ir visa kita... Iš tiesų reikia būti galima sakyti genijumi. Labai patiko knyga, rekomenduoju.

Paskutiniu metu daug bendraudama su vaikais ir jais praleisdama didžiąją savo laiko dalį, turbūt atitinkamai ir renkuosi skaitomą literatūrą. Vis dažniau noras skaityti veda prie šeimos dramų. Sakysite, kad jose nieko gero ir...

Paskutiniu metu daug bendraudama su vaikais ir jais praleisdama didžiąją savo laiko dalį, turbūt atitinkamai ir renkuosi skaitomą literatūrą. Vis dažniau noras skaityti veda prie šeimos dramų. Sakysite, kad jose nieko gero ir įdomaus nėra? Patikėkite, tikrai yra. Ne kartą tuo įsitikinau skaitydama Dorothy Koomson knygas, kuriuose dominuoja viskas, kas yra susiję su šeima: santykiai, meilė savo artimui, vaikų pasaulis suaugusio akimis. Ne išimtis buvo ir ši knyga, kurią perskaičius dar ilgai analizavau savo mintyse. Prieš akis neseniai iškilo pokalbis su viena pažįstama, kurios sesuo augina įdukrintą mergaitę. Vis susimąstydavau, kiek žmogus turi turėti drąsos, ryžto, kantrybės ir pastangų, norint auginti svetimą vaiką. Matyt neveltui ir ši knyga tiesiog prašyte prašėsi būti mano perskaitoma ir joje rasti visus rūpimus atsakymus į prieš tai užduotus klausimus. Tik šį kartą vaikas buvo ne svetimas, o geriausios draugės atžala. Kartais ir aš susimąstau, kad gyvenime ryžtingų sprendimų priėmimas visada būna į naudą, nes tada pradedi kitaip vertinti pats save bei savo gyvenimą, kitaip pradedi žvelgti į kito bėdą ar nelaimę ir galiausiai gyvenimo duoti smūgiai tave padaro tikru subrendusiu žmogumi. Dažnai tai tenka padaryti per labai trumpą laiką. Perskaičiusi šį kūrinį susimąsčiau, kad jei aš atsidurčiau tokioje situacijoje, mano atsakymas būtų tik TAIP, nes vaikui pasakyti NE yra tas pats, kas atimti dalį jo pasaulio. Man tai buvo stipru, jautru, švelnu, tyra kaip vaiko ašara, kurią nušluosčius visada atsiranda šypsena.

Nudžiugau perskaičiusi pirmąją "Kliftonų kronikų" knygą, nes radau puikią seriją savo skaitiniams. Kurį laiką nereikės galvoti, ką skaityti, nes užvertus paskutinį puslapį jau nekatrauju sužinoti, kaip toliau klostėsi...

Nudžiugau perskaičiusi pirmąją "Kliftonų kronikų" knygą, nes radau puikią seriją savo skaitiniams. Kurį laiką nereikės galvoti, ką skaityti, nes užvertus paskutinį puslapį jau nekatrauju sužinoti, kaip toliau klostėsi veikėjų likimai.