Turiu prisipažinti, kad viena iš priežasčių, dėl kurių įsigyjau šią knygą, buvo tiesiog pakerėjęs viršelis. Apie britų rašytoją Nicholą Evansą ir jo žymujį romaną "Arklių užkalbėtojas" jau buvau girdėjusi...

Turiu prisipažinti, kad viena iš priežasčių, dėl kurių įsigyjau šią knygą, buvo tiesiog pakerėjęs viršelis. Apie britų rašytoją Nicholą Evansą ir jo žymujį romaną "Arklių užkalbėtojas" jau buvau girdėjusi anksčiau, bet kadangi esu didesnė vilkų mylėtoja nei arklių, pirmai pažinčiai su Evanso kūryba pasirinkau ne mažiau žymų jo romaną "Vilkų ratas".

Romano veiksmas vyksta nedideliame Houpo miestelyje, Montanoje. Kadaise jo apylinkėse buvo įsikūrę tūkstančiai vilkų, bet atklydę vilkų medžiotojai juos masiškai naikino, mat už tai gaudavo premijas iš valstybės ir galvijų augintojų. Galiausiai vilkai šiame regione beveik visai išnyko, bet miestelio gyventojų neapykanta jiems niekur nedingo.

Aistros mieslelyje užverda po to, kai vienas atklydęs vilkas pasikėsina į įtakingiausio miestelio galvijų augintojo Bako Kolderio dukters naujagimį ir papjauna jos šunį. Pasipūtusio ir savimi pasitikinčio Bako Kolderio paskatinti, Houpo gyvulių augintojai susivienija, kad paskutiniai likę 8 vilkai būtų nužudyti. Bet savo planus jiems įgyvendinti nėra taip paprasta, nes vilkus saugo apsaugos programa ir įstatymai. Kad būtų numalšintas gyventojų pasipiktinimas, į miestelį pakviečiama jauna vilkų specialistė ir biologė Helena Ros. Jos užduotis nustatyti vilkų buvimo koordinates ir pasirūpinti, kad kiekvienas segėtų sekimo ankaklį. Miestelyje Helena susipažįsta su 18-mečiu Bako Kolderio sūnumi Luku. Jautrus ir gamtą mylintis vaikinas svajoja tapti biologu ir nuvilia tėvą, nes neketina pratęsti šeimos tradicijos ir tapti gyvulių augintoju. Miestelio bendruomenė pasidalina į dvi stovyklas - vieni gina vilkus ir kovoja už jų išsaugojimą, kiti siekia padaryti viską, kad Houpe vilkų nebeliktų. Kas turi įvykti, kad žmonių žiaurumas būtų pažabotas?

Knyga pasakoja apie tai, kaip laukinė gamta susiduria su civilizacija. Asmeniniai žmonių poreikiai tampa svarbesni už meilę gamtai, visuomenė pamiršo, kaip būti gamtos dalimi. Houpo gyventojai net nesvarsto galimybės, kad žmonės ir vilkai gali gyventi šalia vienas kitų, nedarydami vieni kitiems žalos. Jie mato vienintelę išeitį, sunaikinti tai, kas kelia problemą. "- Kaip manai, kas slypi tuose žvėryse, kad jų taip nekenčia žmonės? - Vilkuose? Nežinau. Gal jie pernelyg panašūs į mus. Žiūrime į juos ir matome save. Mylintys, rūpestingi, gyvenantys bendruomenėmis padarai, kurie, pasirodo, dar ir nuožmūs žudikai." Skaitant šį romaną buvo labai lengva įsijausti į veikėjus supančią aplinką ir susipažinti su tikruoju vilkų gyvenimu. Taip, vilkai yra žudikai, bet tai juk gamtos ciklo dalis, jie žudo tam, kad išgyventų. Kažkas turi žūti, kad kitas gyventų toliau. Patiko tai, kad knygoje pateikiama ne vien vilkų gynėjų pozicija, bet ir galvijų augintojų. Parodoma, kaip skaudu jiems yra netekti savo gyvulių ir negalėti padaryti nieko, kad juos apgintų, nes vilkus gina valstybė. Skaitant tampa sunku palaikyti kažkurią vieną pusę.

Romaną labai pagyvina ne tik gausybė taiklių sąmojų, filosofinių klausimų bet ir plačiai išvystytos realių veikėjų asmenybės. O taip pat labai gražiai gimsta pagrindinių veikėjų Helenos ir Luko meilė. Abiejų praeitis labai skaudi ir tai dar labiau juos suartina. Jie parodo vienas kitam, kaip gyventi toliau, įkvepia ryžto, drąsos kovoti už savo įsitikinimus ir vilkų išsaugojimą. Smagu stebėti, kaip jų meilė vilkams perauga į meilę vienas kitam.

Manau, kad tikrai nepraleidau laiko veltui, skaitydama šį N. Evanso romaną. Autorius tikrai nemažai laiko praleido rinkdamas informaciją apie vilkus ir tai tikrai matosi. Sužinojau daug apie jų įpročius, maitinimąsi, vilkų tarpusavio santykius, jauniklių atsivedimą, gyvenimo būdą. Knygos pabaiga gal ir yra kažkiek nuspėjama, bet man ji buvo būtent tokia kokios ir norėjau. Vieni veikėjai savo pamoką išmoksta skaudžiuoju būdu, kitiems tenka susitaikyti su kovos už vilkus padariniais. Ši knyga parodo, kad turime vertinti kiekvieną gyvenimo dieną ir vieni kitus, gyventi dabar, būti dabar, per daug nesigilinant, kas laukia ateityje. Neturime atitolti nuo gamtos, nes kitaip galime pamiršti, kas esame mes patys ir kokias vertybes turime puoselėti.