Skaitydamas septintą Sigito Parulskio knygą jautiesi tarytum žiūrėtum šimtas septintą savo mėgstamo serialo seriją: pirmąsias serijas žiūri nepatikliai, skeptiškai, o šimtas septintoje jau žinai ko tikėtis, tad tiesiog...

Skaitydamas septintą Sigito Parulskio knygą jautiesi tarytum žiūrėtum šimtas septintą savo mėgstamo serialo seriją: pirmąsias serijas žiūri nepatikliai, skeptiškai, o šimtas septintoje jau žinai ko tikėtis, tad tiesiog atsiloši kėdėje, užsikeli kojas ant radiatoriaus ir leidiesi įtraukiamas į fikcijos pasaulį, kuriuo tiki ir pasitiki. Iki šiol nesu perskaičiusi tiek daug vieno ir to paties rašytojo knygų. Nei nuostabiojo Hario Poterio, kurio įveikiau viso labo keturias dalis, nei vaikystėje taip mėgtos genialiosios Astridos Lindgren šedevrų nesu griebusi nuo knygyno lentynos vos pamačiusi. Dievaži, net kritikuoti Parulskio negalėčiau, nors ir būtų už ką. Manau jog šis autorius Lietuvoje toks populiarus dėl to, kad, panašiai kaip Gavelis, velniškai gerai perteikia dažno lietuvio galvoje vyraujantį chaosą. Prie sėkmės, žinoma, prisideda ir rašytojo talentas, puikus kalbos jutimas, o viską apvainikuoja juodas humoras, kuris, pripažinkime, mums reikalingas kone gyvybiškai.

Kaip ir dera tikram filologui, rašytojas knygoje pateikia aliuzijų į Homero "Iliadą ir Odisėją". Šiuolaikinis Odisėjas pasirodo yra lietuvis, įkalintas Graikijoje, gėdingomis aplinkybėmis praradęs pinigus ir pasą bei pasiruošęs ištverti pažeminimą, jeigu to prireiktų. Štai tau ir didvyris! Lietuviškasis "didvyris" - visuomet nedėkingai susiklosčiusių įvykių auka. Ar bent jau taip apie save galvojantis. Mėgstantiems Parulskį ši knyga tikrai patiks. Tiesa, neaišku kodėl autorius ją pavadino atostogų romanu. Jei tikėsitės čia rasti saldžią meilės istoriją, dairykitės kitur.