Labai gera knyga. Viena iš tų, nepamirštamųjų... tiek gyvu siužetu, istorinio laikmečio tikroviškumu, tiek įsijautimu į sukurtus personažus, jų charakterius, poelgius... Skaitai ir pyksti, neapkenti, šlykštiesi, užjauti...

Labai gera knyga. Viena iš tų, nepamirštamųjų... tiek gyvu siužetu, istorinio laikmečio tikroviškumu, tiek įsijautimu į sukurtus personažus, jų charakterius, poelgius... Skaitai ir pyksti, neapkenti, šlykštiesi, užjauti ir pagaliau net kartais pateisini. O ir viskas labai artima lietuviams bei mūsų istorijai. Ši knyga keliauja į mano geriausiųjų sąrašą.

Labai stipri istorija. Perskaičiau prieš porą dienų, bet vis negaliu atsigauti. Kyla kažkoks keistas noras vėl ją atsiversti, lyg vis tikėčiaus, jog dar ne viską perskaičiau. Gyvenu šioje istorijoje ir vis ką nors...

Labai stipri istorija. Perskaičiau prieš porą dienų, bet vis negaliu atsigauti. Kyla kažkoks keistas noras vėl ją atsiversti, lyg vis tikėčiaus, jog dar ne viską perskaičiau. Gyvenu šioje istorijoje ir vis ką nors prisimenu. Tai istorija apie meilę, ištikimybę, išdavystę, šeimą, prioritetus, sunkų laikmetį ir pasirinkimų pasekmes. Sunkiai nuspėjama įvykių eiga tik dar labiau įtraukė į pasakojimą.
Viskas prasideda nuo to, kaip vieniša senolė Alydė savo kieme randa Zarą. Pasakojimas vystosi peršokant iš vieno laikmečio į kitą, iš Estijos į Rusiją. Žavėjausi autorės sugebėjimu į tokį įtemptą pasakojimą įpinti paprasčiausių buities detalių, kurie liudija to meto Estijos ir apskritai to laikmečio, istoriją. Tarkim, kaip degtine šildydavosi kojas arba, kaip balindavo dantis anglimi, apie kojinaičių svarbą, kuri man pasirodė itin simboliška. Skaitant apie seseris Alydę ir Ingelę, jaučiau didžiulį svetimumą. Rodos, seserys būna artimesnės, nuoširdžiau kalbasi, dirba kartu. Tačiau čia atvirkščiai, rodos, lyg ne seserys, o konkurentės visose gyvenimo srityse. Ar meilė gali taip apakinti žmogų, jog jis ryžtųsi tokiai žiauriai išdavystei? Ar aplinkybės taip lengvai priverčia žmogų žudyti? Klausimai, į kuriuos nesugebu atsakyti. Laikotarpis buvo žiaurus, tokie pat žiaurūs buvo ir žmonės. Gyvenant laisvoje Lietuvoje, žinoma, lengva svarstyti šiuos klausimus, tačiau, kaip buvo iš tikrųjų, liudija tik pavienių žmonių atsiminimai. Taip ir čia. Kas žino, kaip tokiomis aplinkybėmis būčiau pasielgusi aš, ar kas kitas. "Valymas" ir šiurpinanti, ir priverčianti susimąstyti apie gyvenimą, knyga. Labai rekomenduoju.

Turiu gan neigiamą skaitytojos bruožą - mane dažnai suvilioja knygos viršelis. Iš S. Oksanen knygos "Valymas" viršelio žvelgianti moteris mane tiesiog prikaustė. Tas žvilgsnis.. Atrodo, lyg ji turėtų paslaptį,...

Turiu gan neigiamą skaitytojos bruožą - mane dažnai suvilioja knygos viršelis. Iš S. Oksanen knygos "Valymas" viršelio žvelgianti moteris mane tiesiog prikaustė. Tas žvilgsnis.. Atrodo, lyg ji turėtų paslaptį, žiaurią paslaptį, kurios ji nenorėtų atskleisti, bet kuri neleidžia ramiai kvėpuoti. Ar aš neprašoviau išsirinkusi knygą labiausiai dėl viršelio? Sunku atsakyti. Knyga paliko gan dviprasmišką jausmą. Romano tema artima mums, lietuviams - pasakojime susipina nepriklausomybę atkuriančios Estijos istorija su vis labiau įsigalinčiu kapitalizmu, pokaris ir jo komunistinė patirtis. Pagrindinė šio romano ašis: Alydė Trū, fanatiškai įsimylėjusi savo sesers vyrą. Šie jos jausmai pakeičia kelių šeimos kartų gyvenimus.

Skaitydama knygą ir žiūrėdama į jos viršelį įsivaizduoju Alydę, moterį, kuri atrodo laukia atleidimo ir supratimo už savo išdavystę.Jos pavydas seseriai buvo toks neišmatuojamas, jog ji pamynė savo vidinį balsą ar kaip kitaip pavadintume sąžinę, nusisuko nuo šeimos, jos pagrindinis tikslas buvo pašalinti "priešininkę", kad Hansas (sesers vyras) būtų su ja. Alydė savo vyro, uolaus komunisto padedama sugeba pasukti įvykius tokia linkme, jog sesuo Ingelė su dukra būtų išsiūstos į Sibirą. Skaitydama ir apmąstydama jos poelgį niekaip negalėjau suprasti tokios meilės, kuomet tau neberūpi artimiausi žmonės, jog juos gali išsiūst tiesiai mirčiai į nasrus ir kuomet suvoki ,kad tavo meilė visvien nesulauks atsako. Tai pavyzdys, kokia meilė, jei tai galima vadinti meile, gali būti žiauri ir aptemdyti protą. Alydė slepia sesers vyrą, kadangi jis buvo antikomunistinis veikėjas, bando jam įtikt. Tačiau jos rūpestis nieko neduoda. Hansas kiekvieną dieną rašo savo mintis į sąsiuvinį, kur vieną dieną galima perskaityti tai :"Alydė atnešė butelį degtinės. Net pažvelgti į jos pusę nenoriu. Kaip galiu jos klausti, jei tik primušti norisi?" O Alydė toliau puoselėja viltis.

Kuomet pasakojimas nusikelia į 1992 m., Alydė tebegyvena tame pačiame kaime ir ją aplanko jauna mergina. Ir staiga iškyla prisiminimai apie tai, ką ji padarė praeityje. Sąžinė atbunda, o ar galima bus visa tai atitaisyti?

Kai skaičiau šį romaną ,dažnai norėjosi smerkti Alydę dėl vieno ar kito poelgio, bet užvertus paskutinį puslapį suvokiau, kad mes visi žmonės ir pats nežinai kaip elgtumeisi tokiose situacijose. Dabar gyvename palyginus ramiais laikais, o savo žmogiškumą ir moralines vertybes žmonės visada patikrina sunkiais gyvenimo tarpsniais. Tada turi pasirinkti. O koks bus pasirinkimas, žinai tik tu pats.

Antroji pažintis su šios autorės kūryba. Ir tikrai nenusivyliau. Įtraukianti istorija, sovietiniai laikai, o ypač aktualu tai, kad ir apie kaimynų bėdas(estų), kad ir romane, norisi sužinoti. Džiaugiuosi susipažinusi su šia...

Antroji pažintis su šios autorės kūryba. Ir tikrai nenusivyliau. Įtraukianti istorija, sovietiniai laikai, o ypač aktualu tai, kad ir apie kaimynų bėdas(estų), kad ir romane, norisi sužinoti. Džiaugiuosi susipažinusi su šia ir prieš tai skaityta "Stalino karvės" knyga, suteikė daug apmąstymų ir kažkiek suteikė platesnį požiūrį. Knygoje vis būdavo įterpiami a la dokumentai iš socialistinės Estijos archyvų - kas sekamas, kas verbuojamas, kas apklausiamas. Man patiko, kad į šią, maždaug 50 metų trukusią istoriją, buvo galima pažiūrėti iš kelių kampų. Ir žinoma, pabaiga nustebino, ir žinoma patiko, kai viskas buvo išnarpliota ir Zara išgelbėta su visam.

Vieną dieną draugė atnešė man šią knygą , sakė,kad būtinai turiu ją perskaityti. Na, kai perskaičiau knygos anotaciją, man nelabai patiko pokario metas, politika ir pan. Bet kai pradėjau skaityt, negalėjau atsitraukti....

Vieną dieną draugė atnešė man šią knygą , sakė,kad būtinai turiu ją perskaityti. Na, kai perskaičiau knygos anotaciją, man nelabai patiko pokario metas, politika ir pan. Bet kai pradėjau skaityt, negalėjau atsitraukti. Pasirodo knyga labai įdomi ir turtinga. Tai viena iš tų knygų, kurias prisimeni visą gyvenimą. Estijos kaimas, pokario metas, kumunizmas ir šalia dviejų kartų moterų istorija. Alydė ir Zara, jos visiškai skirtingos, bet jas jungia, jų abiejų baisūs išgyvenimai.

Ramiai gyvenančios Alydės kasdienybę sugriauna netikėta viešnia, rusė, prairusiom kojinėm, vakarietiška suknele, baikščiai reaguojanti į bet kokį garsą. Įtari Alydė nusprendžia padėti merginai. Ir ilgainiui jos sugeba suprasti vieną kitą, ir atrasti, kad jas jungia kai kas daugiau negu patirtos nuodemės bei prievarta.

Šioje knygoje rasite visko - meilę, pavydą, smurtą, neapykantą, prievartą ir daug kitų emocijų.