Tai visiškas pasityčiojimas iš amerikietiškos (o gal net ir apskritai visos) visuomenės. Istorija apie milijonus paveldėjusį vyrą, kuris atsisako savo turto ir dalina jį kitiems. Kodėl? Gal kur kas geriau padėti žmonėms nei...

Tai visiškas pasityčiojimas iš amerikietiškos (o gal net ir apskritai visos) visuomenės. Istorija apie milijonus paveldėjusį vyrą, kuris atsisako savo turto ir dalina jį kitiems. Kodėl? Gal kur kas geriau padėti žmonėms nei pačiam mirkti pinigų vonioje? Šioje knygoje Kurt'as Vonnegut'as narplioja nemažai socialinių problemų ir nors jos anotacijose ji pristatoma kaip XX a. 6-ajame dešimtmetyje susiformavusios "amerikietiškos svajonės" parodija, tačiau galėtume priskirti ir dabartiniams laikams. Dėl pinigų pamišę verslininkai, bankininkai, teisininkai; elito (kad ir kas tai bebūtų) damomis apsimetinėjančios poniutės; visada prašantys, bet nepadėkojantys; visada padėkojantys du kartus ir vienas išgelbėtojas, kuriam nesvarbi sava prabanga. Jis žino, kad gali padėti ir todėl padeda. (tik ar tai tikrai gera pagalba)
Knygos centre Eliotas, kurio didžiausias galvos skausmas yra visada spėti pakelti telefono ragelį ir padėtis prašantiems. Žmogus apsėstas gerumo manijos, kuris nesupranta, kodėl kiekvienas žmogus gimsta turėdamas skirtingas teises ir galimybes. Kodėl vienas turi mažiau pinigų, o kitas daugiau. Kodėl tas, kuris turi daugiau nepadeda vargstantiems. Kodėl vargstantys staiga gavę galimybę praturtėti, tampa maitvanagiais... Autorius pašiepia visus, jis vaizduojančią stipriai pūvančią visuomenę, kuri nesupranta kaip tampa vartotojiška zombių kariauna.
Kaip ir tikėjausi, ši K. Vonnegut'o knyga manęs nenuvylė. Įtraukė nuo pat pirmų puslapių, o paskutinius sakinius palydėjau su šypsniu veide. Taip jau kartais gyvenime nutinka, kad liūdni dalykai verčia šypsotis. Čia turbūt ir beviltiškumo.