Rašytojas Alex Barclay parašė puikų detektyvinį romaną. Ar jūs patiriate jausmą, kai skaitai knygą ir vis greičiau imi skaityti? Fiziškai greičiau verčiasi knygos lapai? Kai tu jau įpusėjai knygą, kai veiksmas veja kitą...

Rašytojas Alex Barclay parašė puikų detektyvinį romaną. Ar jūs patiriate jausmą, kai skaitai knygą ir vis greičiau imi skaityti? Fiziškai greičiau verčiasi knygos lapai? Kai tu jau įpusėjai knygą, kai veiksmas veja kitą veiksmą, viskas pagreitėja (taip pat ir tavo širdies dūžiai), tu pradedi tai viename sakinyje praleisti žodį, kitą, tai jau pusę sakinio nedaskaitai, nes yra labai didelis noras greičiau greičiau pereiti į kitą skyrelį, sužinoti, tai kas ten įvyko, kodėl taip atsitiko. Tad ši knyga yra būtent tokia.

Anotacija viršelyje skelbia, kad knyga yra apie tai, kaip "praėjo vieneri metai po žiaurios pagrobimo dramos Niujorko gatvėse, tačiau policijos detektyvas Džo Lučezis jos niekaip negali pamirši. Su žmona Ana ir paaugliu sūnumi Šonu jie nuvyksta į Airiją ir čia tikisi pataisyti savo trapius šeimyninius santykius bei nutraukti Džo ir jo darbą siejantį saitą. Tačiau kai pradingsta jų sūnaus draugė, Džo pradeda įtarti, kad šio nusikaltimo šaknys slypi toli praeityje ir kad kažkas juos atsivijo iš tos praeities į pačią Airiją".

Atrodo, kad ši knyga - eilinis detektyvinis romanas apie buvusį policininką, jo šeimą terorizuojančius blogiukus ir žmogžudystes. Daugmaž taip ir yra, tik knygoje šalia pagrindinių vyksmo gijų man labai patiko žmonos Anos užsiėmimas - šeima atsikraustė į Airiją, nes Ana gavo darbą: susirado seną neveikiantį švyturį ir greta esantį pastatų ansamblį ir imasi įrenginėti jaukius namus bei viską fiksuoja, kad galėtų paviešinti rekonstrukcijos etapus žurnale. Labai įdomiai buvo aprašyta rekonstrukcija: sienų šveitimas, geležies atnaujinimas, baldų ieškojimas ir t.t. Taip pat mane sužavėjo paukščių suopių gyvenimo aprašymas: "jo snapo visai nėra ko bijoti. Geriau pasisaugok nagų. Jo nagai - va čia tai ginklas. Jėga, prilygstanti šešiolikos svarų slėgiui. Jam nieko nereiškia perplėšti tavo liesą rankutę". Suopiais užsiiminėja blogiukai. Jie yra simbolis: dviese reikia sukurpti planą, užpulti, pagauti ir sudoroti auką.

Knyga yra labai geram vakaro praleidimui: įsijauti, išgyveni dėl herojų likimo. Tik man vis kliuvo keli dalykai. Rusų literatūroje taip pat yra daug ilgų vardų (į moteris kreipiamasi tarkim dviem vardais, tėvavardžiu ir pavarde), tačiau pastebėjau, kad ir kitų šalių literatūroje to yra. Man buvo sunku skaityti ir įsiminti, kas kur koks herojus yra. Perskaitai vardą ir pavardę iš trijų žodžių ir galvoji, kas jis toks yra? Tai apsunkima knygos skaitymą, bet galbūt čia tik mano problema, kad neatidžiai skaičiau ir neįsidėjau į atmintį nemažai veikėjų pilnų vardų. Taip sunku buvo sekti visą veiksmą, nes tai istorija vyksta dabar, tai pereinama į praeitį. Tai Džo, Anos ir Šono dabartis, tai blogiukų vaikystė, tai blogiukų dabartis. Bet sunkumai juk ir žavi...

Žanras: romanas

Leidimo metai: 2010

Vertė: Rasa Racevičiūtė

Puslapių skaičius: 382

Leidykla: Jotema

Perskaityta: 2014-06-01

Vertinimas: 4/5