Gera knyga, trumputė bet daugiau ir nereikia, puikiai parašyta, atrodo, kad jau vien pats paprastas ir neįmantrus rašymo stilius atskleidžia pagrindinio herojaus būdą, kuris manau iš dalies artimas daugeliui. Gal atrodo žiauru,...

Gera knyga, trumputė bet daugiau ir nereikia, puikiai parašyta, atrodo, kad jau vien pats paprastas ir neįmantrus rašymo stilius atskleidžia pagrindinio herojaus būdą, kuris manau iš dalies artimas daugeliui. Gal atrodo žiauru, bet ar ne daugelį skani kava ir noras išsimiegoti bent jau sekmadienį jaudina labiau, nei artimo, bet jau seniai nutolusio savo amžių jau nugyvenusio žmogaus laidotuvės?

Labai patiko pasakojimo būdas. Labai norėjau įsitraukti į teismą. Supratau, ką autorius norėjo parodyti pagrindinio veikėjo abejingumu, ir likau labai sužavėta. Kamiu vienas mano mėgiamiausių rašytojų, jo kūryba tikrai...

Labai patiko pasakojimo būdas. Labai norėjau įsitraukti į teismą. Supratau, ką autorius norėjo parodyti pagrindinio veikėjo abejingumu, ir likau labai sužavėta. Kamiu vienas mano mėgiamiausių rašytojų, jo kūryba tikrai verta dėmėsio.

Šią knygą man rekomendavo ir sakė, kad ji man tikrai turėtų patikti. Ir aš net nežinau ką man pasakyti, knyga tikrai netapo viena iš mėgstamiausių, tačiau meluočiau jei sakyčiau, kad ji man visiškai nepatiko. Knygos...

Šią knygą man rekomendavo ir sakė, kad ji man tikrai turėtų patikti. Ir aš net nežinau ką man pasakyti, knyga tikrai netapo viena iš mėgstamiausių, tačiau meluočiau jei sakyčiau, kad ji man visiškai nepatiko. Knygos siužetą būtų sunku aprašyti ir papasakoti.

Istorijoje aprašoma Merslo, pagrindinio veikėjo, nuobodi kasdienybė ir jo abejingumas viskam, net motinos laidotuvėms ar sutiktai merginai. Antroje dalyje pasakojama apie Merslo tardymą dėl neaiškių ir visiškai beprasmėmis aplinkybėmis padaryto nusikaltimo.

Skaičiau ir pykau ant pagrindinio veikėjo bei rašytojo už tokį abejingumą gyvenimui. Kaip galima būti abejingam kai sprendžia tavo gyvenimo likimą? Galbūt dėl visiškai priešingos asmenybės nei maniškė knygos ir nepadėjau į lentyną. Tačiau ar skaityčiau dar kartą? Abejoju.

Vos perskaičius Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerį" ėmiausi Albert Camus "Svetimo". Pirmoje "Vilniaus pokerio" dalyje veikėjas Vytautas Vargalys aprašė iškanuotus žmonės. Būtent toks pasirodė "Svetimo" pasakotojas Merso....

Vos perskaičius Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerį" ėmiausi Albert Camus "Svetimo". Pirmoje "Vilniaus pokerio" dalyje veikėjas Vytautas Vargalys aprašė iškanuotus žmonės. Būtent toks pasirodė "Svetimo" pasakotojas Merso. Atrodė tarytum įvykius pasakotų, veikėjo kapeliono žodžiais tariant, besielė būtybė. Kalbama trumpais šaltais sakiniais, nė neužsimenant apie Merso jausmus, emocijas, išgyvenimus, tarsi jų nė nebūtų. Jo abejingumas kėlė susierzinimą viso skaitymo metu. Kita vertus, pasakotojas išliko tikras ir nemelavo nei sau nei kitiems. Nors daug kam atrodo, kad Merso buvo svetimas jį nuteisusiems žmonėms, kurie jo nesuprato, aš labiau būčiau linkusi manyti jog jis buvo svetimas pats sau, savo paties žmogiškumui. Perskaičius šią, kaip ir kitas Camus knygas, lieka jausmas, tarsi kažkas buvo nepasakyta, ne iki galo atskleista, neužbaigta. Nepaisant to, kad parašyta suprantamais sakiniais, šio autoriaus kūryba nėra skirta lengvam pasiskaitymui.

Maniau, tik prabėgom susipažinsiu su Alberu Kamiu. Maniau, bus nuobodu ir neįkandama, sunki filosofija apie neišsprendžiamus žmogiškosios būties klausimus. Bet kaip nustebau vos pradėjusi skaityti "Svetimą"! Sakiniai aiškūs,...

Maniau, tik prabėgom susipažinsiu su Alberu Kamiu. Maniau, bus nuobodu ir neįkandama, sunki filosofija apie neišsprendžiamus žmogiškosios būties klausimus. Bet kaip nustebau vos pradėjusi skaityti "Svetimą"! Sakiniai aiškūs, be vingrybių, puikiai pasakantys, kas pasakoma. Kamiu kalba pernelyg suprantama, kad būtų filosofinė. Tik iš tikrųjų romanas yra filosofinis, truputį šokiruojantis, praplečiantis akis (abiem prasmėmis - perkeltine ir fizine).

Pagrindinis veikėjas Merso labai įdomus. Paprastas, o sykiu ir visiškai kitoks nei kiti prancūzai. Tokius aš kažkodėl įsivaizduoju esant amerikiečius, kurie išoriškai yra malonūs ir šypsančiai paslaugūs - tokie, kokiais būti moko legendinis Dalie Carnegie: būdamas išoriškai fainas, susirask daug draugų, tai pagrindinis tikslas, o viduje lik toks koks tik nori, tuščia širdimi, abejinga siela, jei tau taip reikia.

Gal klystu, gal Merso visai ne toks. Jis tik labai žmogiškas, kurio instinktai kur kas nustelbia jausmus. Jis staiga panorsta savo draugės, užsinori valgyti, užsinori užsirūkyti, stebi musę ar nieko neveikia. Jam tie dalykai kur kas daugiau rūpi, nei tai, kad kaimynas engia savo šunį ar kad kas nors miršta.

Jis gyvena šia diena, na, gal dar ir rytojumi. Jį mažai kas domina, per daug nenusimena mirus senai motinai. Ar todėl jis yra blogas, sudiržusios sielos, labai blogas, moralinis iškrypėlis, nusikaltėlis, gyvenimo padugnė, išsigimėlis (skaityti laipsniškai; per vieną teismą išauga šitaip epitetai)? Netinka mūsų visuomenei? Todėl jį reikia nuteisti - nes ne itin jausmingas? Žmogų teisia ne teismas, o Dievas - taip jam sakė kapelionas. "Bet kažkodėl nubaudė pirmasis", - atrėžia bedievis Merso.

Ir nežinau aš, smerkti Merso ar išteisinti. Pasuoju.



Vertinimas 9 (už romano trumpumą) iš 10

Pakankamai įdomi, kiek psichologinė knyga parodanti skaitytojui kitokį gyvenimą, kitokį nei įprastą santykį su juo. Knygos herojus ponas Mersas galima sakyti gyvena atsiskyrėlio gyvenimą, nors tai ir ne visai atitinka tą...

Pakankamai įdomi, kiek psichologinė knyga parodanti skaitytojui kitokį gyvenimą, kitokį nei įprastą santykį su juo. Knygos herojus ponas Mersas galima sakyti gyvena atsiskyrėlio gyvenimą, nors tai ir ne visai atitinka tą sąvoką. Jis gyvena tarp žmonių, eina į darbą susitinka su moterimi, bet jo požiūris į visus įvykius yra toks abejingas, tarsi niekas jo neliestų. Knygoje aprašomas pono Merso elgesys motinai mirus, jo abejingumas, nenoras išvysti motinos paskutinį kartą, jo keistas elgesys per laidotuves ir po jų, kai jau kitą dieną jis elgiasi taip, lyg skausmingo paprastam žmogui įvykio nė nebūtų. Toliau knygos herojus patenka į visiškai absurdišką padėtį, kai jis įvykdo žmogžudystę, atsiduria kalėjime ir yra teisiamas. Ir toliau yra aprašymas herojaus požiūri į susiklėsčiusias aplinkybes, jo visiškas pasidavimas esamai padėčiai, absoliutus susitaikymas ir tik išgirdus nuosprendį apie mirties bausme jo sieloje kažkas sukruta ir viduje jis priešinasi tokiai neteisingai situacijai, bet galiausiai susitaiko ir su ja. Dėl herojaus netipiškumo, nepanašumo į kitus jis tampa svetimu žmonių pasaulyje.

Tai knyga, kurią seniai jau ruošiausi perskaityti, bet vis delsiau. Ir štai projekto dėka, pagaliau išsitraukiau iš knygų lentynos ir "prarijau" ją per keletą vakarų. Tikėjausi nuobodaus kūrinio, tačiau perskaičius...

Tai knyga, kurią seniai jau ruošiausi perskaityti, bet vis delsiau. Ir štai projekto dėka, pagaliau išsitraukiau iš knygų lentynos ir "prarijau" ją per keletą vakarų. Tikėjausi nuobodaus kūrinio, tačiau perskaičius suvokiau, kad šis kūrinys nėra nei pernelyg nuobodus, nei itin sudėtingas suvokti.

Tiesiog tai istorija apie vienišą jaunuolį, kuris atsidūrė netinkamu laiku, ir netinkamoje vietoje. Aplinkybės susiklostė taip, jog mirus motinai, ponas Merso artimiau susipažino su kaimynu Reimonu, kuris vėliau ir įtraukė jaunuolį į intrigas, kurios galiausiai baigėsi netyčine žmogžudyste.

Panašiai, kaip kitame Kamiu romane, t.y. "Procese", ponas Merso tampa kaltinamuoju ir niekas nesistengia jo išteisinti. Tiesiog pagaunamas į didžiulės mašinos pavadinimu "teisėtvarka ir teisingumas" centrą ir sumalamas į miltus. Merso nuteisiamas myriop.

Kaip ir ne vienas literatūros kritikas yra teigęs, jog A. Kamiu romanas "Svetimas" yra kūrinys apie egzistencinę žmogaus būtį, jos absurdiškumą, žmonių susvetimėjimą. Turiu pastebėti, jog kūrinys išties priverčia susimąstyti apie tai, kad kartais mažai kas nuo mūsų priklauso, ypač, jei bendruomenė aklai laikosi visuomeninių normų...

Rekomenduoju perskaityti šią Nobelio premijos laureatų kūrinį tiems skaitytojams, kuriems lengvo turinio, meilės romanai atrodo per banalūs ir jau atsibodę.