Skaityti šią knygą man nebuvo lengva - kai kurias mintis teko perskaityti po kelis ar net keletą kartų, kol (atrodo) supratau.

Knygoje autorus gvildena absurdo temą: koks yra absurdo žmogus, pasaulis, jo tvarka ir pan. A. Camus...

Skaityti šią knygą man nebuvo lengva - kai kurias mintis teko perskaityti po kelis ar net keletą kartų, kol (atrodo) supratau.

Knygoje autorus gvildena absurdo temą: koks yra absurdo žmogus, pasaulis, jo tvarka ir pan. A. Camus mintys gausiai paremtos kitų autorių darbais, įžvalgomis, herojais ir pan. Gausu paties autoriaus paaiškinimų ir nuorodų.

Knygos išvada, kuri man liko: visas pasaulis ir mes jame yra absurdiškas. Bet tai neprieštarauja, kad gyventi verta. Netgi atvirkščiai, suvokus tą absurdiškumą ir gyvenimo paprastumą, turime gyventi dabartyje, džiaugtis ir pasimėgauti tuo paprastumu kiekvieną akimirką, priimti pasaulį ir kitus jame esančius, tokius, kokie jie yra, nesistengti nieko pagražinti (nei kitų žmonių, nei savęs, nei pasaulio), t.y. nekurti iliuzijų apie tai, kokie jie turi būti, bet kartu, stengtis būti tauriu ir paprastu, neperžengti ir suvokti savo ir kitų ribas (suvokti, bet nepriimti primestas išorės pasaulio, religijos ar kitko), nesistengti suteikti prasmę beprasmiškumui. (nors jaučiu, kad "liko" ir daugiau...)

"...svarbu gyventi ne kuo geriau, bet kuo daugiau išgyventi <...> Jeigu padarytume prielaidą, jog šitaip gyventi nedora, tuomet tikrasis dorumas reikalautų, kad būčiau nedoras." (A. Camus, "Sizifo mitas")