Šią knygą skaičiau jau antrą kartą, tačiau galėčiau skaityti ir skaityti. Iš tikrųjų ši istorija verčia ne kartą braukti ašarą, bei džiaugtis viskuo ką turime.

Veiksmas vyksta ateityje. Jonas, tai pagrindinis šio...

Šią knygą skaičiau jau antrą kartą, tačiau galėčiau skaityti ir skaityti. Iš tikrųjų ši istorija verčia ne kartą braukti ašarą, bei džiaugtis viskuo ką turime.

Veiksmas vyksta ateityje. Jonas, tai pagrindinis šio romano dalyvis. Jam vienuolika, nors iš tikrųjų, tai daugiau. Šioje bendruomenėje visi švenčia savo gimtadienį būtent gruodžio mėnesį, bet tik todėl, kad kūdikiai iš ugdymo centro tik tuomet yra perduodami tėvams. Nesvarbu kokį mėnesį gimė.

Istorija prasideda paklydusio lėktuvo praskridimu visiškai arti žemės. Jonas privalėjo klausytis garsiakalbių, kurie sakė, kad reikia viską skubiai palikti ir įeiti į namus ar kitą saugią vietą. Iš tikrųjų, manyčiau, jog Jonui šis reiškinys buvo įdomus, nes lėktuvai niekada neskraidžiojo virš bendruomenės, tačiau jis privalėjo klausytis vyresniųjų. Tėvai lyg niekur nieko grįžę namo sėda prie vakarienės stalo, kur visi privalo pasakotis dienos išgyvenimus. Sesutė Lilė pasakoja, kad atvažiavo vaikai iš kitos bendruomenės ir jie nesilaikė jų bendruomenės žaidimų aikštelės taisyklių. Ji iškėlus savo kumštį rodo kaip pyksta, bet po keleto minučių ją nuramina šeima. Ir taip visi šeimos nariai turi pasakotis. Po truputį eina laikas link Vardynų ir Gruodžio ceremonijų. Per šias šventes visa bendruomenė privalo būti ir visa stebėti. Per Vardynas naujavaikiams duodami vardai ir jie įteikiami šeimoms. Dėl Gruodžio ceremonijos labiausiai jaudinasi Jonas. Jis gaus paskyrimą kuo turės būti.

Kai ateina ceremonijos pirmoji diena, neatsitinka nieko ypatingo. Tiesiog Jonas nekantrauja. Antroji diena kelia įtampą. Popietę, būsimiems dvylikamečiams papietavus ir sugrįžus į salę pradedami duot paskyrimai. Vyresniųjų vadovė pakalba apie kiekvieno gyvenimą atskirai. Pirmas, antras, trečias... Eina numeriai. Jonas džiaugiasi už savo draugus, bet galiausiai - aštuonioliktas, dvidešimtas... Jonas baisiausiai susinervina ir nebežino ką daryti. Jį praleido! Bet jis nervinasi ir toliau, o atėjus galui jį staiga pakviečia. Jonas pamiršęs visą susirepetuotą eiseną žengia tirtančiomis kojomis. Vadovė peržvelgia jo trumpą gyvenimą, bei nupasakoja, kodėl būtent šį paskyrimą jam davė. Galiausiai paskiria - Siuntėjas. Garbingiausias bendruomenės darbas.

Po ceremonijos visi dvylikamečiai pasidalina savo įspūdžiais, pasidžiaugia paskyrimais ir atsisveikina. Namuose sveikina juos tėvai. Jonas abstulbsta, kai pamato, jog jo taisyklių aplanke tik vienas lapas, o pas kitus tuo tarpu storiausi aplankai. Jis perskaitęs taisykles supranta, kad jų laikytis sunku nebus, tačiau laikui bėgant supranta, jog taip lengva nėra.

Pirmąją dieną jis susipažįsta su Siuntėju ir gauna sniego prisiminimą.

Diena po dienos praeina beveik metai. Prisiminimų kraitis jau didelis.

Jono šeima iš tikrųjų prižiūri Gabrielį jau ilgai. Ugdyti paliktas antriems metams jis tapo lyg nebereikalingas.

Kartą paskelbus neeilinę nedarbo dieną Jonas užsuka į žaidimų aikštelę pažaisti. Jo draugai žaidžia karą ir jis tai prisimena lyg iš gautų prisiminimų. Jo geriausias draugas Eišeras jį "pašauna". Jonui visi jausmai išsiveržia su ašaromis. "Niekada daugiau nežaiskite šio žaidimo..." - tai vieninteliai Jono žodžiai. Jo akyse iškilo gerti prašančio kareivio vaizdas, kuris kraujavo visas, buvo išbalęs.

Jonas nuvažiavo namo.

Rytą tėtis pasigyrė, kad jam šiandien vieną iš gimusių dvynukų reiks palydėti Kitur. Jonas po pamokų nulėkė pas Siuntėją. Tą popietę jis paklausė apie nelaimę, nutikusią prieš dešimt metų. Jis atvirai papasakojo kaip tai įvyko. Vėliau Jonas papasakojo apie tėtį ir ką jis turėjo padaryt šįryt. "Ar norėtum pamatyt kas įvyko šįryt?" - po šių Siuntėjo žodžių Jonas pamatė, tai kas jį sukrėtė. Visiems laikams. Tą vakarą Jonas negrįžo namo. Visą naktį su Siuntėju aptarinėjo pabėgimo planą. Kitą vakarą ištiko neatidėliotinas dalykas, tėtis pasakė, jog kitą rytą jis palydės Gabį Kitur. Jonas privalėjo jį pasiimti, nes negalėjo jo palikti.

Pabėgimas suveikė puikiai, tačiau juos nuolat persekiojo jų ieškantys lėktuvai. Jonas sugebėjo apsaugoti, o maisto buvo truputį pasiėmęs. Maisto atsargos pamažu seko, o jie privažiavo mišką. Ten pirmą kartą pamatė paukštį, stirną, krioklį...

Galiausiai privažiavo kalnus, kur buvo šalta, nebuvo maisto ir negalėjo važiuoti dviračiu toliau. Bet jie šildė vienas kitą prisiminimais ir pasiekę kalno viršūnę suprato, kad jau jie beveik yra Kitur. Kur egzistuoja giminė, šeima, židinys, jausmai, spalvos.

Džiaukimės, kad mes dar gyvename tokiame pasauly kur egzistuoja spalvos, muzika, kur galima išsirinkti su kuo gyvensi ir tau niekas to neparenka, kur gali turėti vaikų kiek nori ir niekas tau jų neparenka, kur gali pasirinkti profesiją, kur galima skaityti knygas, kur yra kalnų, kalnelių ir sniego, kur yra gyvūnų, kur matome spalvas ir girdime muziką, kur galime turėti jausmus ir kur yra meilė...