Mums, kiekvienam lietuvių skaitytojui, Kafka dažniausiai yra pažįstamas dar nuo vidurinės mokyklos laikų. Jo garsioji novelė "Metamorfozė", romanai "Procesas", "Pilis" priskirtini pasaulinės literatūros klasikai.

Nors jau...

Mums, kiekvienam lietuvių skaitytojui, Kafka dažniausiai yra pažįstamas dar nuo vidurinės mokyklos laikų. Jo garsioji novelė "Metamorfozė", romanai "Procesas", "Pilis" priskirtini pasaulinės literatūros klasikai.

Nors jau dešimtmetis, kai baigiau trinti mokyklos suolą, tačiau tik dabar susigundžiau perskaityti netikėtai į rankas pakliuvusį minėto austrų rašytojo romaną "Pilis". Turiu pripažinti, jog pripratus prie lengvesnio turinio skaitinių, "Pilis" man buvo bemaž taip pat sunkiai įveikiama, kaip ir romano pagrindiniam veikėjui K. Skaitydama suvokiau, jog romanas - kietas riešutėlis, kurį reikia gliaudyti palengva, skeveldra po skeveldros (puslapis po puslapio). Ir tik didelio užsispyrimo dėka, kūrinį pagaliau perskaičiau.

Kaip ir "Procese" bei "Metamorfozėje", knygos "Pilis" herojus gyvena pilname absurdo, nesusisupratimų, susvetimėjusiame pasaulyje. Romane pasakojama kaip matininkas K. atvyksta į netoli Pilies esantį kaimelį, tikėdamasis, jog jo parankiniai netrukus atkeliaus iš paskos. Pirmieji nesusipratimai matininką užgriūna vos nusprendus apsinakvoti vienoje iš kaimelio užeigų: pasirodo nakvynei reikalingas Pilies leidimas. Vėliau matininkui atsiunčiami visai kiti parankiniai, nei šis tikėjęsis. Kalbant apie parankinius, manyčiau, jų personažai bene labiausiai ir traukia skaitytojus šiame kūrinyje: jie juokdariai, tačiau paklusnūs ir ištikimi tarsi šunyčiai (ką matininkas jiems liepia padaryti, tą jie besąlygiškai ir vykdo).

Kūrinyje galima aptikti ir erotikos elementų, kurie atskleidžiami per matininko ir jo mylimosios - sugulovės Frydos bendras scenas. Rašau sugulovės, nes susidaro įspūdis, jog Fryda tik kūniškiems malonumams apmalšinti ir reikalinga, nes Pilies pasiekti ponui K. ji vis vien, kad ir labai norėdama, padėti negali.

Žmogus yra mažas sraigtelis dideliame mechanizme - tokia mintis apibendrintų romano "Pilis" žmogaus padėtį visuomenėje, o ypač įvairių institucijų atžvilgiu. Ponui K. nepavyksta pasiekti darbdavio (Pilies), nes kaimo žmonės ir valdininkai laikosi savo susikurtų taisyklių, draudimų, reglamentų, kurie ir daro situacijas, gyvenimą absurdišką. Kad ir kaip matininkas stengtųsi priartėti prie Pilies ir gauti darbo, dėl kurio atvyko, deja, jam nepavyksta. Gal dėl to kaltas jis pats? Autoriaus žodžiais tariant "jis - matininkas, gal tai ir šis tas, vadinasi šio to mokęsis, bet jeigu nemoki savo mokslu pasinaudoti, tai vis tiek nieko iš to neišeisią" (p. 343). Vadinasi, įdėta per mažai pastengų ir nesinaudota patirtimi. Taigi kūrinio pabaigoje ir lieka neišspręstas klausimas, ar gaus K. darbo pagal specialybę, ar ne. O gal taps smuklės šeimininkės asmeniniu patarėju mados ir stiliaus klausimais?

Vertinimas 7 iš 10.

"...vis dėlto pasitaiko kartais progų, kai vienu žodžiu, vienu žvilgsniu, vienu pasitikėjimo ženklu galima pasiekti daugiau nei alinančiomis viso gyvenimo pastangomis. Žinoma, taip ir yra. Tiesa, tos progos vis dėlto ir vėlei...

"...vis dėlto pasitaiko kartais progų, kai vienu žodžiu, vienu žvilgsniu, vienu pasitikėjimo ženklu galima pasiekti daugiau nei alinančiomis viso gyvenimo pastangomis. Žinoma, taip ir yra. Tiesa, tos progos vis dėlto ir vėlei sutampa su bendrąja situacija tuo, kad jomis niekda niekas nepasinaudoja."

--

Nelengvas, tamsus kūrinys, dažnai mane smarkiai pristabdydavęs labai ilgais monologais, neretai pateikiamais vienoje pastraipoje per 6-8 puslapius.

Pagrindinis veikėjas, paprastas žmogus K., atvyksta į miestelį ir susiduria su nesuprantamai absurdiška, griozdiška ir išsikerojusia biurokratija ir paprastų gyventojų atšiaurumu. K. bandantis aiškintis, kaip toji miestelio biurokratija veikia, kalbantis su gyventojais ar valdininkų atstovais, viskas tampa dar neaiškiau. Neretai pasijusdavau lyg skaityčiau aprašytą sapną, kuriame nėra nei jokios logikos, nei aiškumo, lyg viskas skendėtų rūke...

Jei reikėtų rašyti asmeninį įvertinimą šiai knygai penkiabalėje sistemoje, rašyčiau 3. Kodėl tik tiek? Dėl anksčiau minėtų monologų bei dėl to, kad, vis dėlto, kūrinys nebaigtas. O pabaigos labai norėjosi... Trejetą rašau ne dėl to, kad kūrinys buvo sunkus ir, tikriausiai, mano taip ir neperprastas. Reikia juk ir sunkių skaitinių, kad pajustum skaitymo džiaugsmą. Tačiau po tokios knygos reikia šiek tiek laiko atsigauti ir paskaitinėti ką nors lengvesnio.

Žinodama kaip Kafka mėgsta įvairias metaforas, simbolius ir absurdą, nė nesitikėjau, kad šią knygą skaityti bus lengva. Bet skaitant lengvas knygas nebūna tokio didelio pasitenkinimo (o kartais gilios tuštumos ir...

Žinodama kaip Kafka mėgsta įvairias metaforas, simbolius ir absurdą, nė nesitikėjau, kad šią knygą skaityti bus lengva. Bet skaitant lengvas knygas nebūna tokio didelio pasitenkinimo (o kartais gilios tuštumos ir egzistencinių klausimų kėlimo), kaip, kad užvertus knygą kuri turi išliekamąją vertę. Tai gi, nors ir žinojau, kad šis skaitymo malonumas gali man apsunkti, bet suprasdama man teikiamą naudą, patogiai įsitaisiau fotelyje ir pasinėriau į K. gyvenimą.

Pirmiausia, skaitant, į akis krito žmonių atšiaurumas ir susvetimėjimas. Pilies valdomoje teritorijoje nėra nieko, kas padėtų vienišam žmogui išlikti. Nei bendruomenės paramos, nei Dievo ar tikėjimo kokiomis nors dvasinėmis galiomis. Žmogus priverstas vienas eiti savo keliu. Vienintelis džiaugsmas kurio jis gali tikėtis - malonė iš Pilies. Nors joje gyvenantys biurokratai, kuriems jų pilvų problemos yra daug svarbesnės už žmones, mieliau sugriaus žmonių gyvenimus, nei jiems padės. Tai puikiai atspindi Barnabo ir jo šeimos situacija: jie buvo gerbiami visos miestelio bendruomenės, bet kai tik viena iš seserų nepakluso valdininko norui - jie tapo paniekos objektais. Tiesa, pilis į tai nesikišo, visiškai atsiribojo (nei kenkė, nei padėjo), tačiau žmones per daug veikė nematoma jos įtaka ir bailumas.

Žinoma, dar yra meilė. Ir K įsimylėjęs Frydą džiaugėsi, kad ji yra vienintelė jo paguoda, tačiau ir ši greitai pabėgo. Neaišku ar dėl nuovargio, ar dėl jausmų nebuvimo. Bet net meile, ta visą gyvenimą valdančia jėga, tame apleistame kampelyje negalėjai pasikliauti. Per daug susimaišęs melas su tiesa, tikri jausmai su vaidyba. Gyvendamas ten, tu niekada negali būti tikras, kad tai ką matai, yra tiesa, kad tai kas tau sakoma - tikra.

Kūrinyje pasigedau pabaigos. Dar trūko to ryžto siekti, spardymosi, bandymo kovoti. Trūko pasiekto tikslo arba visiško žlugimo. Bet gal tai ir yra kūrinio esmė? Absurdo pilname pasaulyje nėra pabaigos. Yra tik nuolatinė kova ir nuolatinis atšiaurumas. Ir visai nesvarbu, kaip viskas klostysis toliau, ką tu pasieksi. Pasaulis vis tiek liks toks pat.