Šią knygą dedu šalia „Mano sesers globėjo“ bei „Devyniolikos minučių“ (nors Džeikobas tikriausiai norėtų, kad knygos būtų sudėtos jei ne abėcėlės, tai bent jau chronologine tvarka). Jei prieš porą metų man...

Šią knygą dedu šalia „Mano sesers globėjo“ bei „Devyniolikos minučių“ (nors Džeikobas tikriausiai norėtų, kad knygos būtų sudėtos jei ne abėcėlės, tai bent jau chronologine tvarka). Jei prieš porą metų man reikėjo pertraukos nuo šios autorės kūrybos, tai dabar galiu teigti, kad pas mane ji vėl ant bangos.
Taigi visiems, kuriuos domina, ar Džeikobas galėjo nužudyti savo socialinių įgūdžių mokytoją, arba tiems, kuriems patinka gyvenimiškos istorijos ir detektyvai, patariu šią knygą paimti į rankas. Lietuvoje apie Aspergerį kalbama gan mažai, todėl patarčiau knygą perskaityti vien iš smalsumo: galbūt esate mokytojas ar socialinis darbuotojas, kuriam teko susidurti su tokiu vaiku, bet iki šiol nepavyko suprasti šios diagnozės tinkamai ir kaip ji veikia, - tada ši knyga kaip tik Jums.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/08/jodi-picoult-namu-taisykles.html

Oficiali dalis: Aštuoniolikmečiui Džeikobui Hantui diagnozuotas smegenų vystymosi sutrikimas - Aspergerio sindromas. Vaikinas nepaprastai talentingas, tačiau bendravimas su žmonėmis jam sukelia daug sunkumų. Džeikobas dėl...

Oficiali dalis: Aštuoniolikmečiui Džeikobui Hantui diagnozuotas smegenų vystymosi sutrikimas - Aspergerio sindromas. Vaikinas nepaprastai talentingas, tačiau bendravimas su žmonėmis jam sukelia daug sunkumų. Džeikobas dėl savo ligos labai užsisklendęs ir turi savo atskirą, idealiai tvarkingą pasaulį, nors supranta, kad už jo ribų yra ir kitas - platesnis... Džeikobas nori būti toks kaip visi, bet nemoka. Jis nesupranta kitų žmonių mimikos, kūno kalbos, balso intonacijų, poreikių ir poelgių priežasčių. Tad jo socialinių įgūdžių mokytoja Džesė, kurios tikslas padėti Džeikobui atrasti ryšį su pasauliu, jam be galo svarbi. Tačiau... Kai randamas Džesės lavonas, Aspergerio sindromo simptomai - vengimas žiūrėti į akis, keisti judesiai, nederamas elgesys - policijai tampa kaltės įrodymu. O Džeikobo motinai kyla skaudžiausias klausimas pasaulyje: ar jos sūnus gali nužudyti žmogų?

Mano jausmai:

Tai trečia mano skaityta šios rašytojos knyga. Pirmoji, kurią skaičiau "Mano sesers globėjas" ir ta knyga paliko labai gilų įspūdį. Prisipažinsiu, teko ir ašarėlę nubraukti keliose vietose. Iš tiesų, rimta knyga.

"Namų taisyklės" - labai priminė detektyvą. Buvo buvo užmesta kabliukų, kad sukau galvą, o vis dėlto, kas kaltas?

"Namų taisyklės" - grynai amerikietiško stiliaus. Gali nebūti viršelio, gali nežinoti, kas tą knygą parašė, bet skaitysi ir suprasi iš visų bajeriukų, kad rašytojas iš Amerikos. Tai va, taip ir pagalvoju kartais filosofiškai, ar amerikiečiai iš tiesų tokie standartiniai, kaip rodoma filmuose, ar čia tik taip sukurta, nes kažkaip ir Jodi Picoult knygose, jie tokie pat, kaip ir matytuose filmuose: tas pats humoras, ta pati reakcija į juokelius, tos pačios nesąmonės mokykloje, "aš - populiarus, tu - niekas" santykiai, ar akių vartymai, atrodo, kad tie žmonės kitos išraiškos neturi, tik moka akis vartyti, standartinis policijos pareigūnų kalbėjimas, na, turbūt teisėsaugoje turėtų dirbti skirtingi žmonės, nes iš principo visi mes skirtingi, bet ne, knygoje kaip robotai kartoja tas pačias frazes ar bent jau išlaiko tokį patį toną, kaip amerikietiškuose filmuose.

Pasakojimas vyksta skirtingų veikėjų akimis: Džeikobas, jaunesnysis brolis Teo, mama Ema, detektyvas Ričas, advokatas Oliveris.

Džeikobas: "Išvengiu bėdų, nes man išeiti iš proto neleidžia taisyklės. Jos reiškia, kad diena bus lygiai tokia, kaip aš numačiau. Darau, kas man liepiama, ir tenoriu, kad visi kiti irgi taip darytų."

Ema: "Džeikobo pasaulis iš tikrųjų baltas ir juodas. Kartą, kai jis buvo jaunesnis, paskambino fizinio lavinimo mokytoja, nes Džeikobą ištiko įniršio priepuolis, kai žaidžiant kikbolą, vienas vaikas metė į jį didelį raudoną kamuolį ir išmušė iš žaidimo. "Į žmones daiktų mėtyti negalima, - ašarodamas aiškino Džeikobas. - Tokia taisyklė."

"Peršasi dvi išvados. Kad vaikų auklėjimas yra ne daiktavardis, o veiksmažodis - nuolatinis procesas be pabaigos. Ir kad, nesvarbu, kiek metų dirbsi šį darbą, deja, beveik nieko neišmoksi."

"Juokinga, kai paklausiu sūnaus: "Kaip miegojai?"- o jis atsako: "Ant pilvo".

Teo: "Prisimenu, kaip kartą, kai motina graužė Džeikobą atsisakius tuščiai pliaukšti per pusseserės vestuves, jis pareiškė, kad būtų paklausęs tetos Mari, kaip jai sekasi, jei jam tai būtų nuoširdžiai rūpėję... bet jam nerūpėjo, o apsimetinėti - bjaurus melas.
Kartais Džeikobo pasaulis man atrodo daug nuovokesnis už tą, kuriame gyvename mes. Kam klausti žmonių, kaip jiems sekasi, jei jums vienodai rodo? "

Džeikobas ir Oliveris:
"Matau, kad Oliveris spokso į mane.
- Pasiilgsti Džesės?
- Taip. Ji buvo mano draugė.
- Tai kodėl to neparodai?
- O kam? Svarbu, kad aš žinau, jog pasiilgstu. Ar tau niekada netopteli, žiūrint į žmogų, kuris viešumoje isteriškai klykia, kad jis galbūt ne iš sielvarto, o kad kiti žinotų, kaip jis sielvartauja?"

Taip, buvo ir teismo procesas... o kaip be jo? kažkaip tiesa turi paaiškėti, o kur kitur, jei ne teisme... 

"Namų taisyklės" - bus tikrai paskutinė Jodi Picoult knyga, kurią perskaičiau. Dabar apie Amerikos teismų sistemą, įvairias ligas ir teisininkų gyvenimą žinau daugiau, nei turbūt kada žinosiu apie Lietuvos teismus.

Namų...

"Namų taisyklės" - bus tikrai paskutinė Jodi Picoult knyga, kurią perskaičiau. Dabar apie Amerikos teismų sistemą, įvairias ligas ir teisininkų gyvenimą žinau daugiau, nei turbūt kada žinosiu apie Lietuvos teismus.

Namų taisyklės, Jakobo šeimoje ypač svarbios, mat jis serga autizmu ir vos nutinka kas netikėti, vaikiną ištinka įniršio priepuolis. Negana to, jis turi didžiulį polinkį kriminalizmui, tvarkai ir savanaudiškumui. Keistenybės - jo ligos aprašymas, o autizmas - nuosprendis ne tik jam bet ir visai šeimai: broliui, kuriam ne mažiau sunku augti, nei broliui, motinai, kurios gyvenimu tapo sūnaus liga.

Kai miršta Jakobo socialinių įgūdžių mokytoja Džesė, užverda teismų maratonas, bet sėdėti teismo salėje kaip įtariamasis visai ne tas pats, kaip žiūrėti tai per televizorių. Tuo labiau, kad rodos, niekas negali suprasti, ką norėjo suklastotais įkalčiais pasakyti šis kriminalistikos genijus.

"Bet aš turiu sakyti tiesą, - išsišiepia Teo. - Namų taisyklės." Tiesa, puikūs veikėjai ir įdomi tema, sukuria stiprų kriminalistinį romaną.