Pagaliau baigiau! 2. Vis dar negaliu apsispręsti, tai didžiausias mano literatūrinis nusivylimas, ar aš šiai knygai dar neužaugau. Jeigu romane nebūtų ilgų, sunkiai skaitomų mokslinių paaiškinimų, mano nuomonė...

Pagaliau baigiau! 2. Vis dar negaliu apsispręsti, tai didžiausias mano literatūrinis nusivylimas, ar aš šiai knygai dar neužaugau. Jeigu romane nebūtų ilgų, sunkiai skaitomų mokslinių paaiškinimų, mano nuomonė tikriausiai būtų kitokia. Be abejo, kai romanas buvo parašytas, informaciją apie spermacentinių banginių išvaizdą rasti buvo sunkiau, bet dabar (o šią savo nuomonę ir rašau šiuolaikinio žmogaus, kuris ieško nemirštančių dalykų, akimis), literatūra man turi keli norą domėtis, pačiai ieškoti informacijos, o ne pateikti sukramtytą maistą. Nes tuomet gilintis į banginio išvaizda man tampa prievole, o ne savanorišku noru kažką sužinoti ir išmokti. Pavyzdžiui dabar skaitau Emmos Goldman knygą "Anarchizmas ir kitos esė" kurioje yra daugybė nuorodų į grožinę literatūrą ar politinius įvykius. Tai skatina mane pačią pavarginti makaulę ir susirasti nežinomą informaciją, įsiglinti į tai ką skaitau. "Mobis Dikas" be visų mokslinių, aiškinamųjų įsikišimų (kurie sudarė daugiau nei puse romano) knygą būtų buvę skaityti daug lengviau ir maloniau, nes dabar vos įsijautus į siužetą, veikėjų emocijas ir charakterius, buvau užverčiama krūva, man neįdomių, faktų apie banginius (dar kartą kartojau - man turėjo sukelti norą domėtis, o ne versti). Autorius neapsakomai gerai sužeidė su simboliais (pavyzdžiui pakabintu karstu), Ahabo vidinis konfliktas ( ir iš to gimstantis klausimas: ar tik aš pati neturiu savojo Mobio Diko?) taip pat vertas tik pagyrų. Tačiau tas sausas aiškinimas (kai visą skyrių užima detalės apie banginio odą) labai išvargina, neleidžia įsijausti, atbaido skaitytoją. Gal anksčiau jie buvo ir labai naudingi, tačiau dabar tai knygos minusas. Širdis neleidžia "Aną Kareniną", "Karas ir taika", "Vakarų fronte nieko naujo", "Nusikaltimas ir bausmė", klasikinę literatūrą, talpinti į tą patį skyrelį su "Mobiu Diku". Nes mano išvardinti kūriniai yra nemirštanti, neatsibostanti klasika, iš kurios neįmanoma išmesti nė vienos dalelės. Jie visada bus aktualus. O "Mobį Diką" įveiks ne kiekvienas. Jame slypi nuostabus išminties krislas, tačiau rašymo formą labai atbaido, sunku nepadėti jos į šoną. Gyvenimas per trumpas, kad skaitytume blogas knygas. Tai jei jau kažką skaitom ir dar vadinam tai klasika, būtų nuostabu, jei ji nesentu. Kad knygos puslapiai nevirstu tuščiais, varginančiais sakiniais.