Allesandro Baricco g. 1958 m. Turine. Rašoma, kad A. Baricco XX a. pab. įtalų literatūros simbolis, romanistas, rašantis savita maniera. Rašytojas baigė filosofijos, vėliau fortepijono studijas.
Kažkuriame interviu rašytojas...

Allesandro Baricco g. 1958 m. Turine. Rašoma, kad A. Baricco XX a. pab. įtalų literatūros simbolis, romanistas, rašantis savita maniera. Rašytojas baigė filosofijos, vėliau fortepijono studijas.
Kažkuriame interviu rašytojas sakė: "Paprastai pradedu nuo mažų švytinčių detalių, kupinų man kažkokios svarbios, ypatingos reikšmės." Net įdomu ar misteris Gvynas yra rašytojo "asmeninis demonas".
Rašytojas apie rašytoją, kuriam knygų rašymas yra darbas: "Kai pradedi knygą, esi kupinas kūrybinių ambicijų, tačiau galų gale vis dėlto tai tampa procesu." Ir štai atėjo metas keistis. Džasperis Gvynas parašo 52 dalykus, kurių įsipareigoja daugiau niekada nebedaryti ir paskutinis iš jų - neberašyti knygų... Vadinasi, Džasperis Gvynas vers naują puslapį savo gyvenime ir įdomu, kuo viskas baigsis...
"...turėjo praeiti pro meno galeriją. Tai buvo tokia vieta, į kurią jis niekada nekeldavo kojos, bet šįkart lietus privertė ieškoti pastogės... Grindys buvo medinės, patalpa atrodė labai didelė ir gerai apšviesta. Tada Gvynas pažvelgė į vitrinoje išstatytą paveikslą. Tai buvo portretas."
Nauja idėja - rašyti žmonių portretus. Apgalvotas iki smulkmenų pasiruošimas ir atmosferos sukūrimas, ilgas galvojimas, ilgas stebėjimas, ryšys pirmo žmogaus, kurio portretą rašys, tada rašymas, įrišimas ir atidavimas žmogui... Pats portretas yra atiduodamas žmogui ir, deja, skaitytojui tai lieka paslaptis...
Patiko man šita knyga.
Beje, "Misteris Gvynas" pirma mano skaityta knyga, todėl negaliu palyginti su kitomis rašytojo knygomis.

Skaitydama šią knygą, daug galvojau apie tai, kad Baricco yra kaip itališkasis Murakami, arba Murakami yra japoniškasis Baricco. Įsivaizduokite, kad sugebate skristi ir skraidote ne kažkur aukštai padebesiais, bet tiesiog...

Skaitydama šią knygą, daug galvojau apie tai, kad Baricco yra kaip itališkasis Murakami, arba Murakami yra japoniškasis Baricco. Įsivaizduokite, kad sugebate skristi ir skraidote ne kažkur aukštai padebesiais, bet tiesiog sklandote, vos vos pakilę nuo grindinio. Būtent tokius jausmus man sukelia tiek vieno, tiek kito kūryba. Baricco švelniai sugretina sapną ir paprasčiausią realybę, net patys banaliausi dalykai Baricco kūryboje įgauna kažkokokio magiško atspalvio ir skaitytojas įsisuka į pasakojimą, apkvaista ir nepastebi, kaip užverčia paskutinį puslapį. Ir tik kiek atsikvošėjus, pradeda narplioti, kas buvo užkoduota tarp eilučių.

„ – Vieną kartą man pasakei, kad nupiešti žmogaus portretą – tai tarsi būdas sugrąžinti jį namo. Argi ne taip?“

Niekas nenustebtų, jei kuris žmogus prisipažintų: „– Aš piešiu portretus.“ Ir visai nesvarbu jis pieštų žmonių portretus, šunų ar zebrų. Ir net nesvarbu jis tai darytų pieštuku, rubiko kubikais ar kavos pupelėmis. Sunkiai šiuolaikinį žmogų benustebinsi. Bet štai jei kas ištartų: „ – Aš rašau portretus.“ Nejučiomis suklustume ir lauktume paaiškinimo. Kaip galima rašyti portretus? Juk rašomi eilėraščiai, straipsniai, romanai, na gal CV, bet kokie dar portretai?! Susipažinkite su Džasperiu Gvynu – sėkmingu rašytoju, kuris vieną dieną nusiunčia laikraščiui laišką su pasižadėjimu daugiau nerašyti. Naivuolis. Jis stengiasi laikytis savo pažado, tačiau ne visai sėkmingai. Kaip rašytojas gali nerašyti?! Iš viso?! Taip jam gimsta kiek keistoka idėja – rašyti žmonių portretus. Jis tam ryžtasi su didžiausiu užsidegimu, nepaisant to, kad jo agentas ir vienintelis jo draugas jį ilgai atkalbinėja, jis nepasiduoda. Ieško ypatingos studijos, muzikos, lempučių ir tik, kai randa būtent tai, ko ieškojo, jis pradeda įgyvendinti savo sumanymą. Parašo 10 skirtingų žmonių portretų. Kiekvienam parodydamas pačią jo šerdį, ištraukdamas tai, kas svarbiausia, ką jis pastebi tiesiog sėdėdamas su tuo žmogumi vienoje patalpoje. Jis tai padaro taip subtiliai, kad žmogus nė nepajaučia, kaip staiga Gvyno portretas sugrąžina jį namo.

„...vienintelis dalykas, leidžiantis jiems jaustis gyviems, neišvengiamai juos palengva ir nužudo. Tėvus – vaikai, artistus – sėkmė, per aukšti kalnai – alpinistus. Knygų rašymas – Džasperį Gvyną.“

Banaliausia mintis, kuri gali ateiti į galvą perskaičius šią knygą – nagi, visas idėjas įmanoma išpildyti, net ir tas pačias keisčiausias... Pasiseks ar ne, tai niekada nebūna svarbiausia. Svarbiausia idėją jausti visa širdimi. Bet tai tik paviršinė mintis, perskaičius šią knygą, nori nenori, jauti, kaip misteris Gvynas ne tik tiems 10 žmonių parašė portretus, bet parašė ir tavo paties, skaitytojo portretą, sugrąžino tave namo. Tai viena tų knygų, kurią pasidedi į lentyną su mintimi, kad dar kada skaitysi, ypač tomis akimirkomis, kai nebetikėsi pasauliu, bus niūru ir nerasi savęs, šita istorija sugrąžins namo.

Ačiū, Baricco! Nuoširdžiai rekomenduoju!

Pastaruoju metu turbūt daug kas iš mūsų užduodame sau retorinius klausimus, susijusius su savo asmeniniu gyvenimu, savo pasirinkta profesija ar darbu. Bet labiausiai turbūt visus kankinantis klausimas būna toks: ar tai, ką aš...

Pastaruoju metu turbūt daug kas iš mūsų užduodame sau retorinius klausimus, susijusius su savo asmeniniu gyvenimu, savo pasirinkta profesija ar darbu. Bet labiausiai turbūt visus kankinantis klausimas būna toks: ar tai, ką aš darau gyvenime, mane džiugina? Nerasdami atsakymo mes vėl tampame savo kalėjimo prižiūrėtojais ir toliau dirbame sukandę dantis. Arba tiesiog tampame Misteriais Gvynais, kurie vieną dieną nusprendžia savo gyvenimą pakeisti kardinaliai: atsisakyti to, ką iki šiol darėme ir imtis kažko naujo. Visada juk yra galimybė rinktis. Nuspręsti tenka tik mums patiems. Ir ką gi tokio padarė Misteris Gvynas? Ogi nusprendė neberašyti knygų, duodamas tvirtą pažadą ne tik sau, bet ir tiems, kas jį pažinojo ir gerbė kaip rašytoją. Jo tikslas ir noras buvo visai kitoks - rašyti žmonių portretus. Sakysit neįmanoma, bet atsakau, kad gyvenime viskas yra įmanoma, kai žinai koks neapsakomai trapus yra bet koks žavesys ir koks nenusakomai yra greitas grobuonis gyvenimas. Niekada nebuvau ir turbūt nebūsiu meno entuziaztė ir niekada nesuprasiu, ką menininkai vaizduoja žmonių portretuose ir ką juose nori parodyti. Visai kitas dalykas, kai rašytojai žmonių portretus aprašo. Man tai tolygu psichologo darbui, kuris reikalauja įžvalgumo, kruopštumo, pasitikėjimo, kūrybiškumo. Bet kiekvienas juk renkasi jam priimtiną meno rūšį ir ją savaip išreiškia. Tik neseniai pradėjusi pažintį su A. Baricco, jo kūryba turbūt žavėsiuosi dar ilgai. Viskas tarsi artima man, kad atrodo skaitai ir mąstai, kad jo knygų herojai daro tai, ką galbūt pati norėjau daryti, o gal dar darysiu ateityje. Juk yra sakoma, kad daryti ne nuodėmė, o nedaryti yra nuodėmė. Skaitydama šį kūrinį mėgavausi tikrąja ta žodžio prasme ir nenorėjau pabaigti, nes man jis sukėlė tiek emocijų, kad buvau priversta išsitraukti savo senus užrašus ir perskaityti kažkada aprašytus mano mylimų žmonių portretus. Susimąsčiau, o gal aš irgi galėčiau būti Misteris Gvynas? Bet jei ir būsiu, tai tik savo viduje. Ir čia belieka sutikti su autoriumi: "Visi mes turime tam tikrą supratimą apie save, kartais gal visai menkutį, neaiškų, bet galų gale mes trokštame susidaryti vaizdą, kas tokie esame, o tiesa tokia, kad dažniausiai tą supratimą imame tapatinti su tam tikru įsivaizduojamu personažu, kuriame atpažįstame save".