Axel Munthe - švedų kilmės gydytojas, gyvenęs 1857m. – 1949m.

„Knyga apie San Mikelę“ yra pasakojimas paremtas pačio Axel Munthe gyvenimu.

Ar žinojote, kas ta San Mikelė? Kol neskaičiau knygos, galvojau, kad čia taip...

Axel Munthe - švedų kilmės gydytojas, gyvenęs 1857m. – 1949m.

„Knyga apie San Mikelę“ yra pasakojimas paremtas pačio Axel Munthe gyvenimu.

Ar žinojote, kas ta San Mikelė? Kol neskaičiau knygos, galvojau, kad čia taip vadinamas žmogus. Na, o kadangi, Kapryje taip pat dar neteko apsilankyti... Bet San Mikelė vadinama Axel Munthe pasistatyta vila Kaprio saloje. Žūrėjau per google maps, dabar ten yra veikiantis Axel Munthe San Mikelės muziejus. Na, o buvo taip: apsilankęs jaunystėje Kapryje, gydytojas įsimylėjo Kaprio salą ir Anakapryje, laikui bėgant, įsikūrė ten gyventi. Fantazija statyboms buvo įspūdinga.

Bet knyga nėra apie Kaprį. Įdomus buvo žmogus tas Axel Munthe. Gyveno ir Paryžiuje, ir Romoje, ir Neapolyje choleros metu, lankėsiu Švedijoje pas lapius, pažinojo rašytoją Mopasaną, dirbo su psichiatru Žanu Martenu Šarko, ir mikrobiologu Luji Pasteru, kuris sukūrė skiepus nuo pasiutligės, turėjo nepaprastą ryšį su gyvūnais ir juos labai mylėjo, buvo Paryžiaus ir Romos aukštuomenės daktaras, taip pat nevengė gydyti vargšus žmones, kurie savo dienas leisdavo lūšnose, kopė į Monblaną ir buriavo. Knyga turi ir mistikos. Daktaras kalbėdavosi ir su gyvūnais, ir su vaiduokliais, ir su mirtimi... Ir iš visų tokių skirtingų detalių yra sudėliota istorija.

Juokiausi iš vienos istorijos.
Paryžius, aukštuomenė:
„Visi žavėjosi apendicitu. Apendicitas tuomet turėjo didelę paklausą tarp pasiturinčių žmonių, ieškančių sau ligos. Visos nervingos damos sirgo apendicitu – jei ne tikru, tai bent įkalbėtu, ir jis labai joms pravertė...Todėl ir aš pamažu tapau apendicito žinovu ir dažnai nuo jo gydydavau... Bet kai pasklido gandas, kad Amerikos chirurgai pradėjo kampaniją už visų apendiksų pašalinimą Jungtinėse Valstijose, mano pacientų, sergančių apendicitu, ėmė grėsmingai mažėti... Veikiai paaiškėjo, kad apendicitas baigia savo dienas ir kad reikia sukurti naują ligą, kuri patenkintų visuotinį reikalavimą. Specialistai neapvylė – Į rinką buvo paleista nauja liga, nukaltas naujas žodis, tikra aukso moneta – KOLITAS! Tai buvo maloni liga – apsaugota nuo chirurginio peilio, patenkinanti visų skonį ir pasireiškianti bet kurią akimirką – tereikėdavo jos užsigeisti.“

Tai filosofinė knyga apie gyvenimą, mediciną.Knyga daugiau biografinė, aprašomi prisiminimai.Kad labai patiko, tai negaliu sakyti.Skaitėsi lengvai, ypač žavėjo pamąstymai apie mirtį. Daug buvo istorinių faktų, ypač apie...

Tai filosofinė knyga apie gyvenimą, mediciną.Knyga daugiau biografinė, aprašomi prisiminimai.Kad labai patiko, tai negaliu sakyti.Skaitėsi lengvai, ypač žavėjo pamąstymai apie mirtį. Daug buvo istorinių faktų, ypač apie Romos imperatorių Tiberijų. Tai žavi istorinė asmenybė, norėtųsi apie jį sužinoti daugiau. Tai pat smagu buvo skaityti tas vietas, kur gydytojas aprašo savo tikslą- įsikurti ant kalvos saloje, viloje San Mikelė. Ir jam pavyksta.

"Savo laimę galime rasti tik patys, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų - laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis. Skausmą turime pakelti vieni - nesąžininga užkrauti jį kitam. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis...

"Savo laimę galime rasti tik patys, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų - laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis. Skausmą turime pakelti vieni - nesąžininga užkrauti jį kitam. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis kvėpuoti ir kirsti iš paskutiniųjų, kaip pridera kovotojams, nes mes tokie ir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksime taikos, -taikos, kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo."

Labai graži mintis knygos pabaigoje, tokia tikrai tinkanti visos knygos apibendrinimui. Buvo ir daugiau tokių minčių, pamąstymų, bet reikia perskaityti ir pajusti pačiam, kas labiausiai palies tam tikras sielos stygas.

Pradžioje man ši knyga visai nepatiko. Vien itališki žodžiai, išnašų sekimas kažkaip vargino.. Bet vėliau pradėjo rutuliotis visa nuostabi gydytojo istorija - jo patirtys, machinacijos, specifiniai gydymo metodai bei žinoma itin nelengva konkurencija. Smagiausia tai, kad į viską žiūrima su humoru, subtilia ironija, kuri itin praturtino romaną.
Taip pat knyga itin informatyvi, daug sužinojau apie šamaniškus gydymo būdus bei apie apskritai tikras bei išgalvotas ligas.

Taigi, skaityti buvo įdomu, galbūt žavėjo ne visi skyriai, tačiau tiems, kas domisi medicina ir gydytojo kasdienybe, tam tikrai ši knyga bus tikras perliukas. Ir ne tik perliukas, bet tikra klasika, kurią rekomenduoju.

Ši knyga viena iš nedaugelio sąraše kuri buvo tikras iššūkis. Bandžiusi skaityti kelis kartus, vis numesdavau į šalį, nes nepatikdavo, kažkodėl galvodavau, kad su knyga kažkas ne taip, arba dar ne laikas ją skaityti. Gali...

Ši knyga viena iš nedaugelio sąraše kuri buvo tikras iššūkis. Bandžiusi skaityti kelis kartus, vis numesdavau į šalį, nes nepatikdavo, kažkodėl galvodavau, kad su knyga kažkas ne taip, arba dar ne laikas ją skaityti. Gali būti. Na atėjo laikas ir ji atsidūrė Knygų iššūkyje. Pasakiau. Viskas. Perskaitysiu. Nes vis skaitydama atsiliepimus, jog tai knyga keičianti žmonių gyvenimus. Gali būti.

Kita vertus nemėgstu knygų ape mediciną ir gydytojus. Tokiose knygose visada jaučiu kažkokią nesveiką įtampą (nežinau ar aš viena). Na nesuklydau ir šioje knygoje tokių momentų - tačiau ištveriau :D. Tačiau turbūt labiausiai patiko filosofiniai pamąstymai apie gyvenimą ir mirtį, jų vertę, neišvengiamumą. Knyga verčia sustoti ir pamąstyti.

Knyga skaitosi lengvai, ir manau tiesiog privaloma literatūros sąraše medicinos studentams.

Knyga įvertinčiau 9/10

Akselio Miuntės "Knyga apie San Mikelę" - tai istorinis, biografinis, gyvenimo išminties ir fantazijos kupinas kūrinys. Kartu su autoriumi skaitytojas keliauja po įvairius kraštus ir pažįsta ktoniškas kultūras: Paryžiaus ir...

Akselio Miuntės "Knyga apie San Mikelę" - tai istorinis, biografinis, gyvenimo išminties ir fantazijos kupinas kūrinys. Kartu su autoriumi skaitytojas keliauja po įvairius kraštus ir pažįsta ktoniškas kultūras: Paryžiaus ir Romos didmiesčiai su jų aristokratais ir vargšais, idiliška San Mikelės sala, nukelianti į pirmąjį mūsų eros amžių, kuomet valdė Romos imperatorius Tiberijus, 1908 metais žemės drebėjimo nusiaubta Mesina, galiausiai tolimoji Švedijos šiaurė ir paslaptingos joje gyvenančios mitologinės būtybės.

Autorius Akselis Miuntė buvo XIX a. pab., XX a. pr. švedų psichiatras, atradęs savo tikruosius namus visai priešingame Europos krašte - vienoje iš saulėtosios Italijos salų. Pasakojimas atskleidžia kaip turint tikslą ir svajonę panaudoti visą savo gyvenimą, kad pasiekti tai, ko trokšti. "Kodėl aš negalėčiau nusipirkti meistro Vinčenco namo, kodėl negalėčiau sujungti koplyčios su namu vynuogienojų girliandomis, kiparisų alėjomis ir kolonadomis, virš kurių kyšėtų baltos lodžos su marmurinėmis dievų statulomis ir bronziniais imperatoriais ir..." (26 p.).

Knygoje daug mąstoma apie mirtį - kokius skirtingus pavidalus ji įgyja, kaip žmonės ir gyvūnai ją pasitinka, kokios jos ir gyvenimo sąsajos. Gydytojo natūralistinė filosofija apie gamtos reikšmę žmonėms ir visiems gyviems padarams susilieja su krikščionybės tiesomis ir simboliais, Antikos istorija bei mitologija.

Taigi "Knyga apie San Mikelę" yra įžvalgomis apie žmones ir gyvenimą turtinga knyga. Iš arčiau pamatydami daktaro profesijos kasdienybę gauname gerą galimybę pamatyti ir suprasti tamsiąsias žmogaus sielos ir kūno puses, silpnybes, taip pat viltį, pasiaukojimą, stebuklą. "Aš maniau, kad tai buvo dovanos. Bet klydau. Tu man viską buvai tik paskolinęs, o dabar reikalauji grąžinti, kad atiduotum kitam, kuris savo ruožtu ateis iš tos pačios amžinybės, kurion aš dabar grimztu." (426 p.)



Axel Munthe "Knyga apie San Mikelę" (Alma littera, 2011)

Įtraukti šią knygą į iššūkio sąrašą nusprendžiau dėl to, jog dalis mano kursiokų ją tiesiog įsimylėjo ir skaitė po 2, 4 ir daugiau kartų.

Kiti kaip tik liko labai nusivylę ir apgauti.

Knygoje švedų psichiatras...

Įtraukti šią knygą į iššūkio sąrašą nusprendžiau dėl to, jog dalis mano kursiokų ją tiesiog įsimylėjo ir skaitė po 2, 4 ir daugiau kartų.

Kiti kaip tik liko labai nusivylę ir apgauti.

Knygoje švedų psichiatras daugiau ar mažiau nuosekliai aprašo savo gyvenimą, bei jį lydėjusias svajones. Kai kurių kritikų nuomone dėl to šią knygą galima laikyti autobiografine. Todėl suprantu kodėl dalis ją perskaičių žmonių jaučiasi apgauti - knygoje nėra tokių atvejų aprašymų, kokie dažnai būna gydytojų autobiografijose ir iš kurių būtų galima pasimokyti tiek patiems gydytojams ar pacientams (arba, tiksliau sakant, jaustis vėliau gudresniu).



Tačiau knyga neabejotinai yra parašyta gydytojo iš tokio pasaulėžiūros taško, kokią turi tik gydytojai (ar žmonės, kurie yra gydytojai, bet to net nežino, hehe).

Joje nėra originalumo, nėra kažko kas vėliau draskytų smegenis ir neduotų ramybės, daug vietų, kur autoriaus savimeilė ir narcicizmas verčia šyptelti, daug kas pagražinta ir pakreipta linkme "aš vis tiek buvau teisus ir nuostabus", o su kai kuriomis konkrečiomis mintimis nesutikčiau kardinaliai.

Ir vis dėl to nėra to pykčio, nuoskaudos, keršto ir kitų dalykų, kuriuos dažnai žmonės klaidingai maskuoja manydami, kad jų geros savybės juos užgožia ar, dar blogiau, naudoja šiuos kaip menamo gerumo pagrindą.



Jeigu reikėtų knygą apibūdinti vienu žodžiu - ji yra nuoširdi, jei jums atrodo, kad nuoširdumo šiam pasaulyje trūksta, knyga jums labai patiks.

Bet jei patys nuoširdumo nemėgstate ir neieškote, greičiausiai liksitę nesupratę apie ką jinai ir kodėl joje tiek daug monologų su šunimis ;) ...



Juokinga, nes knygą pirkau blusų turguje iš vienos gyvūnų prieglaudos ir už ją sumokėti litai būtent tai prieglaudai ir nukeliavo. O pats autorius už kūrinius gautus honorarus irgi skirdavo gyvūnų (konkrečiai paukščių) prieglaudoms.