“Gyvenimas po klveu” – vienos dienos apysaka apie senolę Kairienę. Keliaudama į miestą pasiimti pensijos, ji prisimena savo gyvenimą: vyro ir sūnaus mirtį, apmąsto santykį su jais, su žeme, gimtine, analizuoja kaimo ir...

“Gyvenimas po klveu” – vienos dienos apysaka apie senolę Kairienę. Keliaudama į miestą pasiimti pensijos, ji prisimena savo gyvenimą: vyro ir sūnaus mirtį, apmąsto santykį su jais, su žeme, gimtine, analizuoja kaimo ir miesto skirtumus, savo vienišą gyvenimą, kai visi iš kaimo perėjo gyveniti į miestą ir ji pasiliko viena, niekam netrukdanti ir pamiršta. Nors apysakoje nėra įtempto veiksmo, tačiau intensyvus senolės jausminis išgyvenimas viską „atperka“.
Apysakoje yra diskutuojama/atskleidžiama ryšio su žeme svarba žmogui arba, kitaip sakant, yra priešinamasi naujai santvarkai, kultūrai. Žemdirbiškoji kultūra suteikia žmogui pilnatvės, nusiraminimo ir saugumo jausmą. Šį faktą sustiprina ir tai, kad būtent kolektyvizacijos metu apysakoje kaimo žmonės įninka gerti, o alkoholis galiausiai pražudo trijų kartų atstovus: jos vyrą, sūnų, anūką ir galiausiai ją(anūko kaltė). Būtent žemės vertinimas ir meilė jai skiria jaunąją ir vyresniąją kartas apysakoje. Jaunoji karta tampa materialiai orientuota, grubi, savanaudiška ir egoistiška, ko senieji, buvę kaimo gyventojai, rodos neturi. Vadinasi, žmonės be tikrų šaknų, praradę ryšį su žeme, yra pasmerkti dvasinei degradacijai.
Apysaka pasakojama trečiu asmeniu, tačiau neretai atrodo, kad pati senolė yra naratorė dėl įvairių pamąstymų, retorinių klausimų, kuriuos naratorius atskleidžia, kaip Kairienės mintis.
Apskritai apysaka yra parašyta puikia, lyriška kalba ir tam metui būdinga kalba (pvz., španpšė) kuriuos norisi skaityti keliskart. Itin įtaigus yra senolės, laukiančios žolės dygimo, įvaizdis: „Kam augti, kam vargti, jeigu nebėra akių džiaugtis jos žalybe. Taip jai atrodydavo naktį, tačiau rytą, pūgai nurimus, žiūrėdama į baltus laukus, ji ramindavo save: dygs, dygs, nebijok, juk tavo pačios akys dar mato, dar neužsimerkė. Todėl užvakar, grėbstydama kiemo šiukšles, net pasilenkdama žiūrėjo į patvorio žemę: jau kalasi vos įmatomi dilėglių diegeliai, nors dilgėlių, bet kalasi. Niekur neišeis paskutinė žolė iš tavo kiemo, dar pasivaikščios basa, dar ant jos pasėdėsi.“ Nors iš šių eilučių galima padaryti visą analizę, tačiau iš pagrindo tai puikiai atskleidžia jos artimą ryšį su gamta, jos meilę jai. Gamta tampa stiprybė ir užuovėja, tai dėl ko verta gyventi ir ko verta laukti, lyg artimas draugas. Tuo pat metu yra atskleidžiama, kad žemė yra viskas, kas jai liko, nes šuo pasimirė, paukščiai nebeaplanko, turis tik kelais vištas, bet be gaidžio (jos vargingumą taip pat reikėtų pastebėti).
Klevas – gyvenimo medžio atitikmuo, po kuriuo virė senolės gyvenimas, kurį kažkokiu tai mastu būtų galima sulyginti su jos šeimos gyvenimu. Klevas nebuvo nukirtas.sss
Taip, senolės dažna frazė „mano žmogus“ taip pat yra labai graži, toks intymumas yra atskleidžiamas iki negalėjimo. Lyg ir savinasi, bet tuo pat metu atsiskleidžia jos meilė savo vyrui, kuri išliko ir jam mirus.

„Jiems visos laidos, visos dainos, jiems visos muzikos, o kas – seniems?“