"Kadangi žodis "pasakiškas" vartojamas turtams apibūdinti, vadinas, visai įmanoma juo apsakyti ir skurdą."
Tai viena neįprasčiausių mano skaitytų knygų. Kuo ji neįprasta? Pirmiausia tuo, jog veikėjų čia tiek daug ir tokia...

"Kadangi žodis "pasakiškas" vartojamas turtams apibūdinti, vadinas, visai įmanoma juo apsakyti ir skurdą."
Tai viena neįprasčiausių mano skaitytų knygų. Kuo ji neįprasta? Pirmiausia tuo, jog veikėjų čia tiek daug ir tokia daugybė juos jungiančių sąsajų, kad galiausiai tai tampa nebe taip ir svarbu. Tie veikėjai - transvestitai, homoseksualai ir nusikaltėliai. Nors, tiesa, galbūt reiktų išskirti ryškiausius šios knygos veikėjus: Šventoji, Gėlių Dievo motina ir Meilutis.
Skaitant veikėjai tampa ir paprasčiausiai belyčiais, kurie visi bendrai susisuka į didžiulį vienatvės skaudulį. Jie mylisi, vagia, žudo, parduoda savo kūną, apgauna, palieka ir sugrįžta. Ir viskas vyksta Paryžiuje, skurde ir visuomenės dugne, iš kurio nėra vilties išsikapstyti. Seksas jiems - būdas begalinei vienatvei išreikšti, akimirkai nuslopinti jos skardų balsą. Bet argi dabar ne tokia pati to reikšmė?
"Gėlių Dievo motina" - odė ne tik vienatvei, bet ir neaprėpiamam skurdui. Skurdui visomis prasmėmis, bet labiausiai - būties skurdui. Skaitydamas šį romaną tu nesieki suprasti, kas yra gera, kas yra bloga, kas teisinga, o kas - ne. Pasineri į poetišką pasakojimą, kuris teka tarytum upė, ramybės kupiną vasaros vakarą. Tai knyga, kurioje juokas gali tapti "žvaigždėtu". Rašytojas stebina savo sugebėjimu šlykščiausius dalykus - išmatas, tuštinimąsi, keisčiausius geidulius, apgaubti poetišku šydu.
Skaitant "Gėlių Dievo motina" kyla įvairiausių apmąstymų ir klausimų. Žmogus, darydamas nusikaltimą tą akimirką tarytum tampa Dievu, kurio valioje kitų likimai: daiktų - jei tai vagystė, ir žmogaus gyvybė žmogžudystės akivaizdoje. Rodos, kiekvienas vagis ar žmogžudys tą nusikalstamo veiksmo akimirką tampa trumpalaikiu Dievu, nukrentančiu po akimirkos prarajon.
Negrabiais pirštais romano veikėjai, bandydami kurti santykių iliuzijas ir ieškodami sekso, pasiekia mirtį ir didžiausią pasaulyje neviltį dėl prarasto ir prarandamo laiko.

purvina ir puolusi visuomenė - prostitutės, suteneriai, žudikai, transvestitai, vagys - tai pagrindiniai šio romano veikėja prieškariniame paryžiuje. kiekvieno iš jų atskirai ir visų kartu tikslas - seksualinė ekstazė,...

purvina ir puolusi visuomenė - prostitutės, suteneriai, žudikai, transvestitai, vagys - tai pagrindiniai šio romano veikėja prieškariniame paryžiuje. kiekvieno iš jų atskirai ir visų kartu tikslas - seksualinė ekstazė, pasitenkinimas. išdavystės, mirtys - tai ne tik tos visuomenės norma, tačiau ir viena iš pasitenkinimų formų. vertybės čia visiškai priešingos visuomenės priimtoms normoms. jų gyvenimas liūdnas, ištvirkęs, purvinas, begėdiškas, vulgarus, tačiau tai jų pasaulis, ir kito jie neįsivaizduoja ir greičiausiai net nenori. tamsiausi veikėjų troškimai čia nėra nuodėmė ir amoralus dalykas, kaip yra normalioje visuomenėje, čia jie yra įgyvendinami be jokios sąžinės graužaties ir baimės.

istoriją pasakoja kalinys, leidžiantis jam paskirtą terminą kameroje. tačiau tuo pačiu metu, atrodo, kad visas istorijas jis mato ne per savo kameros langą, o per veikėjų pečius. seka jiems iš paskos ir mato viską, ką mato jie, girdi tai, kas nėra ištariama ir lieka sakiniu mintyse, veikėjo galvoje. galiausiai, kalinys tiesiog įsivaizduoja įvykius ir veikėjus, jų santykius, mintis, žodžius, emocijas, likimus. Juk save ir savo sąmonę reikia užimti kažkuo, tūnant ir neišlendant iš miniatiūrinės kameros.

šventoji (divine) - gyvena palėpėje, su vaizdu į montmartro kapines, ir ja dalinasi su visais savo meilužiais. jo vienintelė ir tikra meilė, sąvadautojas - (darling daintyfoot) meilutis mažoji pėdelė. netikėtai jis atsiveda kitą meilužį - gėlių dievo motiną - jaunąjį gangsterį ir žudiką.

veikėjai nestebina savo visuomenės dugne besitęsiančia egzistencija. j.genet motina buvo prostitutė. kelerius gyvenimo metus jis gyveno kartu su ja. vėliau buvo atiduotas įvaikinimui. vaikystėje buvo pamaldus ir paklusnus vaikas. 10 metų jį sugavo vagiliaujant. vėliau buvo išsiaiškinta, kad vagystės jis nepadarė. Įsižeidęs, jis nusprendžia tapti vienu iš jų. vėliau jis rašė "aš nusprendžiau neigti pasaulį, kuris neigė mane".

knyga parašyta 1943 m., kai j.genet leido savo dienas kalėjime, kas nebuvo labai jau neįprasta jam. pateko jis už tai, kad iš knygyno bandė pavogti niekam dar nežinomo ir neįvertinto m.prousto knygos egzempliorių. vagystės, klastoti dokumentai, valkatavimas, homoseksualumas - tokia buvo autoriaus kasdienybė. galima teigti, kad j.genet sukurti veikėjai yra jo paties projekcijos. vieni realesni, kiti - labiau sutirštinti ir puolę į kraštutinumus. j. genet - rašytojas, dramaturgas, poetas, eseistas, politikos veikėjas.

papasakoti romano siužetą sunku, o gal net ir nelabai įmanoma. be gausybės pašalinių veikėjų, yra trys pagrindiniai veikėjai, bet jų gyvenimai, charakteriai, mintys taip persipina vienas su kitu, kad galiausiai jie tampa vienu sveiku.

knyga nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjaus, ar kad būčiau pasiryžusi ją parekomenduoti kitiems, ar pati perskaityti dar kartą. gal dar per jauna, gal gyvenu ne tam laikotarpyje. galiausiai ir pati struktūra mane erzino - nemėgstu, kai tvarkingai sunumeruotose puslapiuose, būna toks siužetinis bardakas. Tačiau visgi negalima ignoruoti to fakto, kad toks kūrinys buvo parašytas daugiau nei prieš 50 m., nors ir nenoriai, tačiau jis buvo įvertintas, nes tiesiog to negalima praleisti pro akis ir ignoruoti. Vienu ar kitu atveju, autorius privertė kalbėti apie savo darbą.