JAV psichologas ir rašytojas Daniel Keyes už 1959 m. parašytą apsakymą "Gėlės Aldžernonui" gavo Hugo apdovanojimą, o 1966 m., išplėtojęs apsakymo siužetą, išleido to paties pavadinimo romaną, už kurį buvo apdovanotas...

JAV psichologas ir rašytojas Daniel Keyes už 1959 m. parašytą apsakymą "Gėlės Aldžernonui" gavo Hugo apdovanojimą, o 1966 m., išplėtojęs apsakymo siužetą, išleido to paties pavadinimo romaną, už kurį buvo apdovanotas Nebula. Nors abu šitie apdovanojimai skiriami už fantastinius kūrinius, nemanau, kad tai turėtų atbaidyti nuo šio romano nemėgstančius fantastikos.


Istorija apie protiškai neįgalų žmogų, 32 metų Čarlį Gordoną, kurį mokslininkai pasirinko eksperimentinei operacijai, turinčiai labai padidinti jo intelektą. Keletui bandomųjų pelių, o ypač vienai jų, vardu Aldžernonas, tokia operacija pavyko, atrodo, puikiai, todėl nutarta tokią pačią atlikti žmogui. Visas romanas parašytas Čarlio dienoraščio, vadinamo pokyčių dienynu, forma, ir man tai labai patiko, nes puikiai padėjo įsijausti į Čarlio išgyvenimus bei pasikeitimus. Dienyno pradžioje pilna gramatinių klaidų, iš skyrybos ženklų tėra tik taškai. Tapti protingu Čarlis be galo trokšta, nes "jei esi protyngas gali turėti daug draugų, su kureis gali kalbėtis ir niekada nepasijunti vienišas." Nors draugų Čarlis turi ir dabar. Jis dirba kepykloje ir pasakoja, kad visi bendradarbiai yra jo draugai, jie kartu daug pokštauja ir juokiasi, todėl darbas jam patinka, priešingai nei dienyno rašymas ir įvairūs testai, kuriuose jis net nepajėgia suprasti ko iš jo norima. Be to, varžydamasis su Aldžernonu, visada pralaimi. Operacija atliekama sėkmingai, ir lėtai ateina pokyčiai. Čarlis pradeda prisiminti vis daugiau dalykų iš savo vaikystės, ir tie dalykai nėra malonūs, suvokia, kad bendradarbiai, su kuriais kartu juokdavosi, iš tikrųjų juokdavosi ir tyčiodavosi iš jo, o kai tapo protingesnis už juos, pradėjo jo nekęsti ir bijoti. Bendradarbiams Čarlis visada tebuvo patyčių objektas, o mokslininkams - tik dar viena bandymų pelė. Niekas nelaikė jo žmogumi, nei kvailo, nei protingo. Atėjo diena, kai tie mokslininkai, kažkada laikyti visažiniais genijais, Čarliui ėmė atrodyti sukčiais, paprastais siauro mąstymo žmogeliais, dirbančiais aklai ir apsimetančiais, kad gali nušviesti tamsą. "Ironija: atsidūriau kitoje intelekto tvoros pusėje." - rašo Čarlis. Ir jis anksčiau už visus supranta, kad laikotarpis, būtinas norint įrodyti, jog operacija sėkminga ir pokytis negrįžtamas, buvo per trumpas. Tuo metu Aldžernonas ima elgtis visiškai neprognozuojamai. Pasirodo, jog ir ankstesnysis, silpnaprotis Čarlis niekur nedingo, ir protingasis Čarlis nuolat su juo susiduria. Jis karštligiškai imasi ieškoti išeities. Tik neaišku, kiek laiko jam liko...

Vaikystėje verkiau, skaitydamas Eridano išleistą apsakymą, dabar, pamatęs romaną, nutariau perskaityti ir jį. Nesigailiu, čia viskas daug plačiau, labai patiko. Liūdna knyga. Mėgstu tokias.



Išleido: Trigrama, 2009 m., 357 psl.

"Protas yra viena didžiausių žmogaus dovanų. Bet dažniausiai žinių ieškoma iš noro rasti meilę. <...> Intelektas be gebėjimo duoti ir priimti meilę veda prie protinio ir dorovinio nuosmukio, neurozių ir gal net psichozių."



...

"Protas yra viena didžiausių žmogaus dovanų. Bet dažniausiai žinių ieškoma iš noro rasti meilę. <...> Intelektas be gebėjimo duoti ir priimti meilę veda prie protinio ir dorovinio nuosmukio, neurozių ir gal net psichozių."







Knygą "Gėlės Aldžernonui" rekomendavo draugė. Pirmą kartą ją paėmusi, greitai numečiau. Pripažinsiu, skaitėsi sunkiai. Buvo sunku suprasti, kas iš tiesų knygoje aprašoma. O patį skaitymą apsunkino daugybe rašybos ir skyrybos klaidų. Šios klaidos įsivėlusios ne per atsitiktinumą. Būtent skurdi, vaikiško naivumo kupina herojaus kalba ir dažnos rašybos ir skyrybos klaidos padeda geriau suprasti žemu intelekto koeficientu pasižyminčio herojaus Čarlio Gordono gyvenimą.



Antrą kartą paėmusi knygą net nustebau, koks šio herojaus gyvenimas gali būti įtraukiantis. Pradžioje vaizduojamas jo didžiulis noras būti protingu ir įdedamos pastangos. Bet po didžiulių pastangų dažnai seka nusivylimas. Net kai laboratorijoje paprašo įveikti labirintą, tai greičiau padaro pelė, vardu Aldžernonas. Šiai pelei atlikta proto galių didinimo operacija. Tikėdamasis tapti protingu, Čarlis ir ryžtasi šiai operacijai.



O po operacijos prasideda Čarlio Gordono pažintis su visomis žmogaus gyvenimo gėrybėmis ir blogybėmis. Pirmiausiai jis godžiai imasi tenkinti savo smalsumą. Gilina žinias fizikos, medicinos, psichologijos ir kitose mokslinėse srityse. Įgytomis žiniomis jis noriai dalijasi su aplinkiniais, todėl daugumai jis atrodo kaip pasipūtėlis. Dėl to kyla konfliktai tiek darbe, tiek bendraujant su mokslininkais, kurie jį paskatino ryžtis operacijai.



Tačiau Čarlis mokosi ne tik intelektualine prasme. Jis pradeda pažinti ir jausmų pasaulį. Pradeda suprasti, ką reiškia jausti susižavejimą, aistrą ir meilę moteriai. Ir šiuos jausmus analizuoja psichoterapijoje. Drauge su psichoterapeutu Čarlis analizuoja sapnus, santykius su moterimi. Šios analizės skatina jį tėvus, seserį bei praeitį.



Knygoje spėliojama, iš ko kilo nepasotinamas Čarlio noras tapti protingu. Tokiu būdu supažindinama su psichologija, psichoanalize. Aptariama žmogaus raida, moksliniai tyrimai, asmenybės įvertinimo testai. Knygoje daug psichologijos, todėl kartais pasvarstydavau: ar su psichologija nieko bendro neturintis žmogus, gali gerai suprasti knygos esmę? O gal kaip tik šis išsilavinimas trukdo geriau ją suprasti?



Ši knyga mane pamokė, kad gyvenime svarbu būti tiek naiviam, kiek ir įžvalgiam. Įžvalgumas padeda mums save apsaugoti, o naivumas - pamatyti visas gyvenimo spalvas. Todėl šią knygą rekomenduočiau tiems, kurie karts nuo karto užduoda klausimą: "O kas būtų, jei...?". Gali būti, kad perskaitę knygą, suprasite, ką iš tiesų vertinate gyvenime.

http://buticiairdabar.blogspot.com/2014/08/knygu-issukis-2014-daniel-keyes-geles_6.html

Ironija: atsidurti kitoje intelekto tvoros pusėje.



Nuo pat vaikystės Čarlis prisimena troškęs būti protingu. Tai - protiškai atsilikusio vaiko, dabar - jaunuolio svajonė. Svajonė, kuri tampa realybe. Ilgai triūsę,...

Ironija: atsidurti kitoje intelekto tvoros pusėje.



Nuo pat vaikystės Čarlis prisimena troškęs būti protingu. Tai - protiškai atsilikusio vaiko, dabar - jaunuolio svajonė. Svajonė, kuri tampa realybe. Ilgai triūsę, ieškoję metodo, išbandę jį su peliuku, kurio vardas ir paminėtas knygos pavadinime - Aldžernonu, mokslininkai pasiūlo vienintelę ir pirmąją galimybę išbandyti jų sukurtą poveikį intelektui. Pakankamai paprastos operacijos dėka niujorkietis Čarlis tikisi patirti visus gyvenimo malonumus, staiga tapęs protingu.

Būti protingu - gera, malonu. Tačiau.... Įgytas protas nėra tolygus jausmų stabilumui, emocijų išraiškos, bendravimo gebėjimui. Žmogus, per trumpiausią laiką tapęs protingiausiu, nesugeba suvaldyti ne tik savo emocijų, tačiau, didžiausią problemą kelia jo aplinka: pažįstami, bendradarbiai, tie patys mokslininkai. Buvę artimieji - ignoruoja, jaučia priešiškumą, bei... mirtinai jo bijo. Ir protas to paveikti negali. Net ir būdamas protingas, Čarlis jaučia, jog vis dar yra pagrindinis "atrakcionas" net ir mokslininkų suvažiavime.

Ar žemo intelekto žmogus tampa žmogumi tik tapęs protingesniu? Ar tai, jog mes nežinome kas vyksta jo viduje, ką iš tiesų jis jaučia, ko trokšta, ir kodėl elgiasi būtent taip, daro jį žemesniu individu už "protinguosius"? Ar reikia įtikinėti (tyrinėti), jog ir žemo IQ žmonės turi savo jausmus, prisiminimus, tėvus, gyvenimą. Ar šie dalykai įgyjami tik su protu?

Knygoje per vieną žmogų, vieno žmogaus troškimą ir jo svajonės išsipildymą, parodomi keletas aspektų: proto galia asmeniniam gyvenimui patobulinti, galia jausmų išraiškai, visuomenės požiūris į menko proto asmenis, bendravimas darbinėje, asmeninėje aplinkoje su tokiu asmeniu, menko proto žmonių poreikiai (draugystei, bendravimui su priešingos lyties atstovais), šeimos santykiai - tėvų požiūris į savo apsigimėlį vaiką.... Būtent bendravimas su tėvais man paliko liūdniausią įspūdį: kai Čarlis nori susitikti savo tėvus, kurie jo atsisakė, ir jiems pasirodyti, jog pagaliau tapo toks, kokio jie norėjo, staiga tapo neįveikiama misija. Kartais skausminga suvokti, jog būti protingu yra per sunku.

Kas atsitinka, kai staiga viskas apsiverčia: menko proto asmuo tampa protingesnis už visus mus, kurie jo gailėjo, kurie tyčiojosi, kurie dėjosi jo draugais? Ar didžioji - protingoji (dabar buvusi protingoji) žmonijos dalis gebės priimti tokius pokyčius? Klausimą galima paversti visiška katastrofa - įsivaizduokite savo jausmus, jei staiga sliekai (arba ... (vieta fantazijai)) pasiskelbtų protingesniais už Homo sapiens.

Tai štai kaip žmogus ima save niekinti: jis supranta darąs blogai, bet neįstengia liautis. (p.128)

Dabar jie man atrodo visai kitokie, ir koks kvailys buvau, kad anksčiau žiūrėjau į profesorius kaip į proto milžinus. Jie tik žmonės - ir jie bijo, kad visas pasaulis tai sužinos. (p.116)