Dar vienas puikus detektyvas iš serijos apie Harį. Įdomus ir supainiotas siužetas, nestandartiniai Hario sprendimai, žudiko ir aukos akistata, kai suvokimas apie kaltojo nubaudimą susvyruoja prieš visas aplinkybes. Tik man gaila,...

Dar vienas puikus detektyvas iš serijos apie Harį. Įdomus ir supainiotas siužetas, nestandartiniai Hario sprendimai, žudiko ir aukos akistata, kai suvokimas apie kaltojo nubaudimą susvyruoja prieš visas aplinkybes. Tik man gaila, kad Haris Hūlė vis netenka savo kokio puikaus kolegos :(

Perskaičius knygą apėmė jausmas, kad "o ne, liko dar viena neskaityta Hario Hūlės knyga mažiau". Patiko! Atrodo, kad su kiekviena knyga Haris tampa vis žmogiškesnis, parodo daugiau jausmų, padaro daugiau gerų poelgių. Man...

Perskaičius knygą apėmė jausmas, kad "o ne, liko dar viena neskaityta Hario Hūlės knyga mažiau". Patiko! Atrodo, kad su kiekviena knyga Haris tampa vis žmogiškesnis, parodo daugiau jausmų, padaro daugiau gerų poelgių. Man ypač patinka jo sarkazmas bendraujant su kitais veikėjais. O taip pat, kai kiti veikėjai jam nenusileidžia. Kaip "kabliuką" neskaičiusiems šios knygos, pasakysiu, kad neteksime dar vieno Hariui artimo žmogaus.
Ei, bet juk knyga ne tik apie Harį! Pagrindinė knygos siužeto linija Įdomi ir gana netikėtai pasibaigusi.

Ech, norisi ir pataupyti dar likusias Jo Nesbo knygas, bet per sunku atsispirti ir nepaimti į rankas...

Oficiali dalis: Osle sninga. Miesto aikštėje vyksta kalėdinis koncertas, šalia sriubą varguoliams dalija Gelbėjimo armija. Ūmai pokšteli šūvis, ir Gelbėjimo armijos savanoris, regis, neturintis jokių priešų, Robertas...

Oficiali dalis: Osle sninga. Miesto aikštėje vyksta kalėdinis koncertas, šalia sriubą varguoliams dalija Gelbėjimo armija. Ūmai pokšteli šūvis, ir Gelbėjimo armijos savanoris, regis, neturintis jokių priešų, Robertas Karlsenas krinta negyvas. O sninga vis labiau, dėl pūgos nekyla lėktuvai, taigi žudikas negali laiku išvykti iš miesto. Tik todėl jis sužino nušovęs ne tą žmogų. Ir tučtuojau nusprendžia klaidą ištaisyti - juk tai turėtų būti jo paskutinė užduotis... Prasideda dviguba medžioklė: žudikas atkakliai persekioja kitą auką, o jam ant kulnų lipa policija. Policijos inspektorius Haris Hūlė, tiriantis šią bylą, priverstas gilintis į Gelbėjimo armijos paslaptis. Pasirodo, čia sukasi dideli pinigai, mezgamos mįslingos intrigos...

Mano jausmai:

Apie Jo Nesbo knygas prisiskaičiau labai daug gerų atsiliepimų. Buvo net tokių, kurie jį vadino "mėgstamiausiu rašytoju", kai jo tas knygas suskaitė.

Pati Jo Nesbo asmenybė labai įvairiapusiška... Jaunystėje buvo aistringas futbolo mylėtojas ir net svajojo apie futbolininko karjerą "Tottenham Hotspurs" komandoje Anglijoje. Baigė mokyklą prastais pažymiais... Dėl patirtos traumos apie sportą galėjo pamiršti... o prasti baigiamieji balai užkirto kelius į tolesnius mokslus, todėl Jo Nesbo trejus metus praleido kariuomenėje. Jo paties žodžiais: "Tai nebuvo maloniausi gyvenimo metai, naktimis dažnai sapnuodavau, kad nusišaunu, tačiau čia pradėjau skaityti Hamsuną ir Hemingvėjų. Be to, iki tol labai pasitikėjau savo talentais ir ieškojau kelio, kuriame mažiausiai pasipriešinimo. Būdamas armijoje atradau tai, ko nemaniau turįs: vidinę discipliną." Jo Nesbo teko perlaikyti egzaminus, bet jis vis dar nežinojo, ką nori veikti gyvenime, tad nuėjo krimsti ekonomikos mokslų. Būdamas studentas tapo De Tusen Hjem gitaristu. Bandė grupei rašyti dainas. Po studijų įsidarbino finansų srityje, savo pomėgiui rašė dainas. Taip gimė nauja muzikos grupė Di Derre. Kiek supratau, grupė buvo populiari. Buvo išleistas ne vienas albumas. "Aš toliau dirbau vertybinių popierių biržoje, o koncertavau tik laisvalaikiu. Taip pat studijavau, nes ketinau tapti finansų analitiku, dvejus metus dirbau DnB Markets". Idėja rašyti knygą gimė atostogų metu, keliaujant į Australiją (Kiek supratau, geros atostogos buvo... kažkur pusė metų)... ir namo jau grįžo su beveik baigtu rankraščiu. Atidavė jį vertinti leidyklai. Atėjus gerai žiniai, kad knygą išleis, prasidėjo Jo Nesbo kaip rašytojo karjera.

Koks gi mano įspūdis?
Patiko, kad knyga reikalauja šiek tiek pakrutinti smegenis, nėra jau toks lengvas skaitalas.
Patiko, kad kai kurie skyriukai prasidėdavo lyg tąsa anksčiau buvusio skyriaus, bet iš tiesų kalba eidavo visai apie kitokius dalykus.
Patiko perpinti dalykai. Patiko, kad vienas žmogus tiek daug gali turėtų užslėptų dalykų ir kad grupė žmonių, taip gali būti susipainiojusi tarpusavyje, o rašytojas lyg pasimėgaudamas viską pamažu atriša ir parodo skaitytojui.
Patiko sveikas, ne holivudiškas, protavimas.
Patiko ir pagrindinis veikėjas: vienišius, atsiskyrėlis, įsimylėjęs nelaiminga meile, alkoholikas. Jo vidinės dramos, išgyvenimai suteikė spalvos kriminalui. Tik kažkodėl susidarė įspūdis, kad detektyvas, kuris tiria bylą, yra visažinis. Yra daug ir kitų veikėjų, būtų galima pagal jų specialybes, jiems perkelti dalį informacijos srauto, bet nereikia, yra Haris Hūlė, jis viską nutuokia. Ar ne per daug žmogaus jėgoms? Kartais jo mintys, idėjos nepaaiškintos, lyg nukabintos iš oro.

Yra dialogų su emocijomis... kaip pvz.
- Kažką galvoji?
- O?
- Nesiklausai?
- O?
- Na visai...
- Mhmmm.


Mano manymu, tai nesuteikia jokio atspalvio kūriniui, tik sunaudoja kelias eilutes ir šiek tiek nervina... Įtraukia ta aplinka, tas veiksmas, tai kam tada stoviniuoti vietoje?
Norėtųsi tokiose knygose šaltumo, greitumo, kvapo užgniaužimo, prilipimo prie knygos, kad puslapiai įtrauktų. Kriminaliniuose detektyvuose kaip ir įtempto siužeto filmuose turi būti apgalvota kiekviena sekundė... detalė turi perkloti kitą detalę, kad stebėtojo dėmesys būtų visas sutelktas. Ne visas ritmas čia buvo išlaikytas. Kai kuriose knygos vietose pagaudavau save mąstant apie kažką visai kito.


Visa kita apspręs laikas - kiek detalių, kiek įspūdžio išliks padėjus šią knygą į lentyną ir paėmus skaityti kitas knygas.

Manau, ateityje dar imsiu kokia Jo Nesbo detektyvą, kai norėsis tokio stiliaus knygų.
Smagu, praplėčiau akiratį. Dar vienas naujas rašytojas išmėgintas. Mėgstamiausiu ar labai mėgstamu jis netapo, bet... vaizdą susikūriau... pajutau naujų jausmų...

Jo Nesbo kriminaliniai trileriai man kažkuo išsiskiria iš kitų skandinavų rašytojų detektyvų ir aš visada su malonumu grįžtu prie šio autoriaus knygų. "Gelbėtojas" yra mano trečioji Nesbo skaityta knyga. Ji įtraukė nuo...

Jo Nesbo kriminaliniai trileriai man kažkuo išsiskiria iš kitų skandinavų rašytojų detektyvų ir aš visada su malonumu grįžtu prie šio autoriaus knygų. "Gelbėtojas" yra mano trečioji Nesbo skaityta knyga. Ji įtraukė nuo pat pradžių, skaitėsi lengvai, tad perskaityti ilgai netruko. O veiksmas vyksta žiemą, nušaunamas labai nuostabus vyrukas, Gelbėjimo armijos savanoris. Niekas negali suprasti kas, kaip ir kodėl. O šauniausia tai, kad vargšą žudiką, nepratusį prie skandinaviškos žiemos, užpuolė šalčiai, pūgos, ir jis nebegali skristi namo. Na o tada į veiksmą įsisuka nuostabusis detektyvas Haris Hūlė ir prasideda aiškinimasis, kas gi čia vis dėlto vyksta. Laaabai smagu!

Keli įdomūs faktai apie autorių: paauglystėje Jo Nesbø svajojo apie futbolininko karjerą, ragavo muzikanto duonos, debiutavo grupėje De Tusen Hjem, vėliau įkūrė roko grupę Di Derre, dirbo pagal išsilavinimą - ekonomistu....

Keli įdomūs faktai apie autorių: paauglystėje Jo Nesbø svajojo apie futbolininko karjerą, ragavo muzikanto duonos, debiutavo grupėje De Tusen Hjem, vėliau įkūrė roko grupę Di Derre, dirbo pagal išsilavinimą - ekonomistu. Kai jo tėtis išėjo į pensiją ir rengėsi parašyti knygą apie Antrąjį pasaulinį karą, tačiau... mirė, Jo Nesbø suprato, kad negali ilgiau švaistyti laiko, metė darbą ir ėmėsi rašymo. Beje, tėvo svajonė iš dalies išsipildė, sūnus savo knygoje "Raudongurklė" aprašė tai, ką planavo parašyti tėvas... Ir dar, ne mažiau įdomu ir tai, kad jis rašo ne tik suaugusiems, bet ir... vaikams.





Šis tas iš knygos paraščių*:






Skaitydama knygą, ilgai sukau galvą, ką įtraukti į savo paraštes... Užkabino akių aprašymai, laikrodis, o kai skaičiau apie vieną veikėją, Ranhildą, maniau, kad many vyksta kažkoks trumpas sujungimas, atrodo, net smegenys traškėjo, trūko oro, temo akyse, puikiai sukurtas charakteris! Bet pasirinkau kai ką kitą...

Apie rašytoją plačiau pasidomėjau tik baigusi skaityti, dar nežinojau, kad jo gyvenime svarbią vietą užima muzika, kad geriau įsivaizduočiau Harį, pradėjau klausyti knygoje minimų kūrinių. Štai viena daina, Jim Stärks "Morning Song" , kurią Haris niūniavo, kai "jo nuotaika buvo nuostabi. Jautėsi žvalus. Tiesiog laimingas". Ta daina man niekaip nelimpa prie įsivaizduojamo inspektoriaus, bet pačiai labai patiko ir muzika, ir klipas. Pasiklausykit.




Apie veiksmą. Vidury miesto profesionalus žudikas nupila Gelbėjimo armijos savanorį, kuris sutiko susikeisti su broliu pamainomis ir atrodo, gavo kulką į kaktą visai be reiklo... Žudikas dėl oro sąlygų negali pasprukti iš apsnigtos Norvegijos ir laikraštyje perskaito, kad nupylė ne tą... Taigi pasilieka baigti užduoties ir medžioja savo auką, o jį sučiupti mėgina ne kas kitas kaip Haris Hūlė ir jo komanda...





Apie pažintį su knyga:



Skaičiau begalę gerų atsiliepimų ir įtikėjau, kad nuo pirmų puslapių eisiu iš proto dėl šios knygos. Bet taip nebuvo. Iki kokio 150 puslapio varčiau akis, raukiau nosį, tampiau lūpas ir į vieną pusę, ir į kitą... Jau ir pyktis paėmė. Bet galų gale įvyko tas BUM, kuris prikausto prie knygos ir neleidžia atsiplėšti iki pat galo. Tiesa, dar buvo kelios vietos, kai kilo nepasitenkinimas, jog žudikas vaikšto policijai po nosim ir vis lieka nesučiuptas. Bet pyktį teko pamiršti, kai tolesniuose puslapiuose vėl ėmė BUM'buminti.

Kaip minėjau, viena iš knygos veikėjų, Ranhilda, savo charakteristika itin suintrigavo, kiti veikėjai gal nebuvo tokie ryškūs, bet labai labai gerai "nupieštas" jų pasaulis taip tikroviškai atsispindėjo mano vaizduotėje, kad rodėsi, jog skaitau ne kriminalinį romaną, o storą storą teisėsaugos pareigūnų ataskaitą su visom nusikaltimo detalėm.

Šįkart sąmoningai mėginau atpažinti blogiuką, bet taip susipainiojau, kad ėmiau įtarinėti visus iki vieno, nors manau, kiti skaitę šią knygą, man pritars, jog autorius tikrai pasistengė, kad daugelis knygoje aprašytų žmonių turėtų motyvą žudyti.

Na, dar galėčiau rašyti ir rašyti, bet pridursiu tik tiek - skaitysiu visas jo knygas ir kitiems rekomenduosiu. Nors dar nė pati gerai nesuvokiu, kuo detektyvai taip traukia skaitytojus, juk kažin kokios meninės vertės juose nerasi... Tačiau smagu tokiu būdu atsipalaiduoti ir tiek. Kažin ar kada bus gana tų malonumo vienetų, kuriuos renku skaitydama knygas?...




* paraštėmis vadinu knygos detales, kurios mane itin sudomino, papiktino, nustebino, nuvylė, sukrėtė, pralinksmino, privertė susimąstyti...