Kai pasiimi Grange knygą, supranti, kad ji bus kitokia. Dažniausiai tai labai storos knygos, veikėjai tokie ne visai idealūs, yra psichologinių dalykų. Ši knyga išsiskiria jau vien tuo, kad ji nėra stora :) ir nepaisant to, kad...

Kai pasiimi Grange knygą, supranti, kad ji bus kitokia. Dažniausiai tai labai storos knygos, veikėjai tokie ne visai idealūs, yra psichologinių dalykų. Ši knyga išsiskiria jau vien tuo, kad ji nėra stora :) ir nepaisant to, kad tos visos storosios man labai patiko, ši knyga man patiko dar labiau :) puiki knyga, siužetas netikėtas, įtemptas, veiksmas įtraukiantis. Ši knyga detektyvas, bet perskaičius ją dar ilgai suki galvą, permąstai tam tikrus poelgius, žodžius, ieškai atitikmenų realybėje, tarsi iš naujo pervertini tam tikrus dalykus...

Skaitau jau ne pirmą šio autoriaus knygą ir nepaisant to, jog visos šio autoriaus knygos panašaus stiliaus, knyga įtraukė taip, jog nesinorėjo nuo jos atsitraukti, kol nebaigiau skaityti. Iki pabaigos išlaikoma intriga, kur...

Skaitau jau ne pirmą šio autoriaus knygą ir nepaisant to, jog visos šio autoriaus knygos panašaus stiliaus, knyga įtraukė taip, jog nesinorėjo nuo jos atsitraukti, kol nebaigiau skaityti. Iki pabaigos išlaikoma intriga, kur Luji Antiochą nuves gandrų paieška. Detektyve nėra jokių nesutampančių detalių, dėl to atrodo tiesiog neįtikėtina, kaip tokie kūriniai gimsta tiesiog kažkieno galvoje, be to kurinyje yra ne viena žiauri/kraupi scena.. kartais net priverčianti susimastyti ar kurinys nėra paremtas kažkokia baisia tikrovėje nutikusia istorija. Knygos nerekomenduočiau jautrių nervų skaitytojams, bet šiaip detektyvų mėgėjams tai tikrai puiki knyga.

Jean-Christopher Grange "Gandrų skrydį" įtraukiau dar į 2013 metų knygų iššūkį. Ir perskaičiau ją būtent tais metais. Bet atsiliepimą rašau tik šiais, jau 2015, metais. Kodėl? Perskaičiau metų gale ir per...

Jean-Christopher Grange "Gandrų skrydį" įtraukiau dar į 2013 metų knygų iššūkį. Ir perskaičiau ją būtent tais metais. Bet atsiliepimą rašau tik šiais, jau 2015, metais. Kodėl? Perskaičiau metų gale ir per mokslus nebuvo kada atsiliepimo rašyti. Nors šiek tiek ir nesinorėjo jo rašyti. Taip atėjo nauji metai, naujas knygų iššūkis ir nebeliko prasmės pildyti senąjį. Metų pradžioje pastebėjusi, kad vis dar eina dėti atsiliepimus senojo iššūkio knygoms, norėjau parašyti. Bet štai kitą dieną to daryti nebebuvo galima. Taip ir liko ši knyga be atsiliepimo. Tačiau nemėgstu nebaigtų darbų, geriau viską atliksiu vėliau negu niekada. Todėl štai sėdžiu ir rašau atsiliepimą apie knygą, kurią skaičiau prieš daugiau nei metus.

Keista, bet kai kurias knygos detales vis dar prisimenu. Ir net esu pokalbio metu užsiminusi apie šią knygą. Ji buvo pakankamai įdomi, kad net ir perskaityta pasiliktų mano knygų lentynoje, bet ne tokia įdomi, kad papultų į mėgstamiausių knygų sąrašą.

"Gandrų skrydis" yra tarsi kelioninis detektyvas su asmeninės dramos prieskoniu. Pagrindinis veikėjas Luji Antiochas, paprašytas ornitologo, išvyksta į kelionę gandrų migracijos keliu. Tai - kelionės dalis. Į kelionę vykti reikia, nes gandrai pradingo ir nebeparskrenda. Pirma užuomina į detektyvinę istoriją. O kuo toliau, tuo detektyvo daugiau: miręs ornitologas, keistos nuotraukos, persodintos širdys ir visai kita domėjimosi gandrais priežastis. Kur čia asmeninė drama? Ogi Luji Antiochas kelionės metu sužino naujų dalykų ir pats apie save.

Jean-Christopher Grange "Gandrų skrydis" yra gana vyriška knyga. Joje nėra daug jausmų, aprašymai dažniausiai šalti ir objektyvūs, kartais net su keistais palyginimais ("Kaip laukuose išsimėtę kraujo krešuliai pasirodė raudonų plytų pastatai." [308 psl.]).