Apklotu šiltai apsikamšius, elektrinio šildytuvo prišildytame kambaryje su pietietišku romanu galėjau jaustis beveik tropikuose, jei, žinoma, ne vaizdas už lango. O ten "balta balta kur dairais", kitaip ir nepasakysi. Kam...

Apklotu šiltai apsikamšius, elektrinio šildytuvo prišildytame kambaryje su pietietišku romanu galėjau jaustis beveik tropikuose, jei, žinoma, ne vaizdas už lango. O ten "balta balta kur dairais", kitaip ir nepasakysi. Kam gražu, kam smagu, o man po palmėm visgi smagiau, kad ir knygos puslapiuose.

Su čilietiškomis, sodriomis, egzotiškomis Isabel Allende fantazijomis susiduriu jau antrąkart. Pirmą kartą lankiausi "Dvasių namuose", o šį kartą praleidau dvi dienas pažindindamasi su "Eva Luna". Abi jos gana panašios ir, man rodos, bent jau to tipo jos istorijų giją užčiuopiau ir turbūt krūvoje tekstų sugebėčiau atskirti Allende stilių be jokio vargo. Jos istorijos tokios karščiu dvelkiančios, juslingos, kupinos keistų, dramatiškų likimo vingių ir ekstravagantiškų personažų. Tačiau labiausiai išskiria ją visgi ne tie melodramiški siužetai, bet kaip ji sugeba juos papasakoti. Į kelių pagrindinių veikėjų kelią įpina įvairiausių įdomių, nors ir neįtikimų istorijų, kurias skaitydamas įsitrauki ir net nepajunti kaip puslapiai tirpsta lyg sniegas Evos Lunos rankose. Rašytoja sugeba papasakoti apie porą mėnesių taip, kad rodos tai, ką ji nupasakojo, vyko metų metus. Ir įdomiausia, kad viską atskleidžia neįmantriais sakiniais ir taip paprastai, kad tas sodrus tekstas tampa toks lengvutis.

Kitas ypatingas jos kūrybos bruožas - kaip nuostabiai jos kūryboje atsiskleidžia Pietų Amerika. Ji, drįstu teigti, beveik visai neaptarinėja peizažų ar interjero, nebent ten yra kažkas labai įdomaus, bet bendrai pasakoja apie žmones, situacijas ir sukuria tokį pilną vaizdą, kad nė sekundei nepasimirši, kur vyksta veiksmas. Nors man asmeniškai nelabai kultūriškai išsiskyrė tos vietos su Austrija, neskaitant karo vaizdų. Bet ir tai tikriausiai normalu, nes juk viską pirmuoju asmeniu pasakojo čilietė mergina, kuri vargu ar ten kada nors ir buvo, o atotrūkis toks didžiulis - net ir fantazija ne visuomet čia padeda. Ir žinoma, Allende kūryboje labai daug diktatūros, perversmo, revoliucijos, partizanų vaizdinių, bet visa tai rašytoja pasakoja tik iš paprastų žmonių perspektyvos ir labai kažkaip artimai - pažinčiai su Pietų Amerika turbūt pats tas.

Kaip visada niekam tikusioje anotacijoje tarp daug tuščiažodžiavimo ir klaidinimo, "Eva Luna" apibūdinama kaip meilės istorija (vienintelis konkretus ten parašytas dalykas), įtariu, kad daug kas ją taip vadina, bet man atrodo jai toli gražu iki to. Nors gal būtų teisingiau sakyti, ji toli gražu virš "meilės istorijos". Tie įsimylėjėliai pirmą kartą susitinka likus šeštadaliui knygos (penkiasdešimčiai iš trijų šimtų puslapių) ir knyga labiau pasakoja tų dviejų žmonių gyvenimo istorijas, atskirus jų gyvenimo kelius, sunkius ir kliūčių kupinus, kuriuos galiausiai sujungė meilė, bet ji toli gražu nebuvo centrinis romano dalykas.

O pasakodama tas dvi didžiąsias istorijas Allende įpina ir daug pašalinių, dažnai tragiškų, komiškų ar neįtikimų istorijų. Apie ministrą, kuris vietoje tualeto tuštinasi kėdėje su naktipuodžiu. Arba juodaodę tarnaitę, pagimdžiusią skirtingų odos spalvų siamo dvynius, išmetusią juos į šiukšlių konteinerį, vėliau reikalavusią palaidoti juos šventoje žemėje, o po kurio laiko užsisiuvusią sau makštį. Arba išprotėjusį žmogelį, daranti genialias mumijas. Ar moterėlę iš keistos medžiagos gaminančią nuostabiausias įvairiausių daiktų imitacijas. Ir tie veikėjai vienaip ar kitaip šmėkščioja visame romane, nėra tik betikslės butaforijos - jų istorijos kažką reiškia jei ne istorijai, tai bent pagrindinei veikėjai. Visos tos istorijos tiesiog neįtikimos bet tekstui tinka, o ir šiaip jau jos daug logiškesnės nei neva realistiški santykiai visokiuose šešėliuose ar katastrofose, o ir skaityti gerokai įdomiau. Žinoma, ne tik istorijos bet ir jų veikėjai unikalios asmenybės, su kuriomis sunku nuobodžiauti, turbūt dėl to ir tekstas toks įtraukiantis.

Man labai patiko romano pabaiga - ji labai gražiai įrėmino tekstą. Suteikė kažkokio neperdėto iškilmingumo, prasmės, kai susėdus prie televizoriaus jame rodė svarbius knygos įvykius ar veikėjus. Simboliška ir tai, kad per televizorių viskas buvo visai kitaip nei realybėje, visai kitaip - iškraipyta ir perspausta. O įdomi buvo ir turbūt nelabai pastebima paralelė tarp istorijos ir mūsų vadinamų meksikietiškų muilo operų, kurias kartais Allende istorijos ir primena.

- Komendantas Rochelijas paprašė mane filmuoti. Valdžia bandys nutylėti teisybę, o aš bandysiu ją atskleisti. O tau ko čia reikia?

- Minkysiu tešlą.

Paskutinė įdomi detalė - dialogai. Jų knygoje nėra labai daug, akivaizdu, kad rašytojai labiau patinka lieti paprastą pasakojimą, bet kai dialogai pasirodo - jie įdomūs, dažnai charizmatiški, žinoma, yra ir paprasčiausių, pasakojimui būtinų, bet šiaip tikrai nesišvaistoma žodžiais. Kad ir šitas dialogas - atrodo visiška nesąmonė, bet su kontekstu jis tikrai šmaikštus ir įdomus, o įdėtas jis kaip tik tam kad pagyvintų tą sceną, o ne kad paaiškintų kas ir taip akivaizdu, kaip dažnai būna. Čia turiu pasidžiaugti ir tuo, kad vertėja šį kartą kažkaip nenuvylė - nepabijojo ir įprastą gramatinę žodžių tvarką apeiti, kas leido išsaugoti tų dialogų tikroviškumą, kuris dažnai prasmenga po redagavimų.

"Eva Luna" - pasakojimų romanas, kuris dėl nuostabaus Isabel Allende talento pasakoti neleidžia dėmesiui nukrypti nei sekundei ir priverčia ramiai, tolygiai mėgautis tekstu, kuriame trykšta spalvos, sprogsta fantazijos ir kuris sugeba nunešti net į kitą pasaulio kraštą ir jautriai pasakoti apie gyvenimą, kartais komišką, kartais žiaurų, bet visuomet nenuspėjamą.

Nors esu pasimokysiu, kad perskaičius vieną Allende knygą reikia daryti pertrauką, tačiau surizikavau. Ir pasigailėjau. Po knygos "Apie meilę ir šešėlius", "Eva Luna" buvo nelabai skaniai "suskaityta".

Iš iš kur tas...

Nors esu pasimokysiu, kad perskaičius vieną Allende knygą reikia daryti pertrauką, tačiau surizikavau. Ir pasigailėjau. Po knygos "Apie meilę ir šešėlius", "Eva Luna" buvo nelabai skaniai "suskaityta".

Iš iš kur tas laikrodis anotacijoje pritemptas???

"Tikrovei lieka trauktis į šalį nuo negailestingo priežastingumo, išryškėjančio turtingos vaizduotės sūkuryje, kai I. Allende ima pasakoti istoriją apie merginą, kurią pradėjo vienuolyno auklėtinė su geltonakiu indėnu. Istoriją, kurioje glūdi dar daug kitų istorijų; kai kurios iš jų tokios subtilios ir trapios, kad joms suprasti prireikia ryškių aplinkos vaizdų, tarsi kaitrių Amerikos džiunglių tankmę gaivintų šaltas Breigelio peizažo grožis. Čia ir akivaizdūs dalykai, ir paslaptys; objektyvios priežastys ir užgaidos; bukas užsispyrimas ir netikėtas jausmingumas. Dažnai stulbinamus siužeto posūkius sieja švelnios erotikos banga. Prasmę ir emocijas suveda šveicariškas laikrodis, kurio skambesys mus įspėja, kad budėjimas yra tiesioginė patirtis, kurią fiksuoja literatūra, o miegas sukinėjasi joje į visas puses tarsi kompaso rodyklė, skleisdama žvaigždžių muziką."

Knygą sunku paleisti iš rankų dėl dagelio dalykų.Pirmiausia, labai intriguojantis ir sudėtingas pagrindinės knygos herojės gyvenimo kelias. Čia jis kurį laiką vinguriuoja ramiai ir staiga visai netikėtas posūkis, nelaukta...

Knygą sunku paleisti iš rankų dėl dagelio dalykų.Pirmiausia, labai intriguojantis ir sudėtingas pagrindinės knygos herojės gyvenimo kelias. Čia jis kurį laiką vinguriuoja ramiai ir staiga visai netikėtas posūkis, nelaukta situacija viską sujaukia, apverčia aukštyn kojomis. Eva gyvenimo audrų vėtoma ir mėtoma. Čia ji turtingos ponios namuose, čia vėl gatvėje arba džiunglėse tarp partizanų. Antra, knyga įdomi tuo, kad įtraukia skaitytoją į pagrindinius Čilės politinio gyvenimo įvykius:kovą prieš diktatūrą, už demokratiją ir žmogaus teises. Be to, per keleto šeimų likimus galima pažinti įvairiš tautų, įvairių socialinių sluoksnių gyvenimo būdą, papročius, tradicijas. Žodžiu, knygą verta paskaityti

Sausiui artėjant į pabaigą perskaičiau pirmą knygą iš 2013-ųjų Knygų iššūkio sąrašo. Isabel Allende knyga "Eva Luna" ilgai laukė savo eilės, kada bus perskaityta, bet vis atsirasdavo priežasčių jos neskaityti, tad...

Sausiui artėjant į pabaigą perskaičiau pirmą knygą iš 2013-ųjų Knygų iššūkio sąrašo. Isabel Allende knyga "Eva Luna" ilgai laukė savo eilės, kada bus perskaityta, bet vis atsirasdavo priežasčių jos neskaityti, tad 2013-taisiais įtraukiau ją į savo knygų iššūkio sąrašą. Taip jau išėjo, kad būtent ją pirmą ir perskaičiau. Negaliu sakyti, kad knyga man patiko ir negaliu sakyti, kad visai nepatiko. Buvo įdomių vietų, bet jos nepaliko neišdildomo įspūdžio. Nors knygoje gausu įvairių personažų, vis tik tai vieno žmogaus istorija - Evos Lunos. Nuo pat jos pradėjimo iki momento, kai ji surado savo meilę. Šalia šiek tiek apžvelgiant Evos Lunos gyvenime vienu ar kitu momentu buvusius labai spalvingus žmones - nuo keistuolio profesoriaus iki moters, gimusios vyro kūne, bet visada troškusios gimti moterimi. Tiesa, paraleliai pasakojama ir didžiosios jos meilės gyvenimo istorija, taipogi nuo pat vaikystės iki susitikimo su Eva. Kaip ir sakiau, knyga nebuvo iš tų, kurios man labai patiktų, bet pradėjus skaityti, tapo įdomu, kaip gi susiklostys Evos Lunos gyvenimo istorija, tad skaityti nebuvo sunku.