"Dharmos valkatos" - autobiografinis romanas apie bytnikų judėjimo pradininko Jacko Kerouaco susidomėjimą dvasiniu budizmo keliu. Kūrinio tematika yra reikšminga ir įdomi tiems, kurie protestuoja prieš žmogiškąją tuštybę,...
"Dharmos valkatos" - autobiografinis romanas apie bytnikų judėjimo pradininko Jacko Kerouaco susidomėjimą dvasiniu budizmo keliu. Kūrinio tematika yra reikšminga ir įdomi tiems, kurie protestuoja prieš žmogiškąją tuštybę, materialųjį pasaulį, kurių pagrindinis tikslas yra dzeno kelias.
Rašytojas savo romane apima maždaug vienerių metų laikotarpį. Veiksmas prasideda 1955-ųjų rugsėjo pabaigoj, kai pagrindinis knygos herojus Rėjus Smitas įšoka į išvykstantį iš Los Andželo prekinį traukinį ir pasineria į dharmos paieškas. Knygos autorius susitapatina su pagrindiniu knygos herojumi, taip atskleisdamas savo asmeninę patirtį ieškant savojo nušvitimo, kuriam trukdo nuolatiniai išgėrinėjimai ir laisvų meilės orgijų vakarai. J. Kerouac rašė laisvu asociacijų stiliumi, romano kompozicija - nuosekli, Rėjaus dvasinis tobulėjimas vyksta palaipsniui.
Šioje knygoje Rėjaus "kelionė - savotiška piligrimystė, kurią jis atlieka kartu su dar didesniu budizmo žinovu ir jo "trenktu" draugužiu."[1] Čia yra kalbama apie Džefį Raiderį, kuris ir sugalvojo dharmos valkatų pavadinimą. Tačiau ar reikėtų jį vadinti "trenktu"? Tikriausiai ne, bet tai jau priklauso nuo kiekvieno individo pasaulėjautos. Mano manymu, taip jį galėtų vadinti tie, kurie visiškai neįsivaizduoja, ko siekia Džefis ir jo draugai... Jau knygos pradžioje yra labai daug dėmesio skiriama Džefio išvaizdai, charakteriui bei gyvenimo būdui. Yra užsimenama, jog Džefio pavyzdys yra poetas atsiskyrėlis, gyvenęs kalnuose. Šis ypatingai didelis dėmesio skyrimas Džefiui įrodo, jog šis - Rėjaus dvasinis idealas. Tačiau įpusėjus knygai sužinome, jog netgi pas garbinamus idealus galima aptikti Achilo kulną. Džefis bijo eiti į pernelyg prašmatnias vietas, nes visą gyvenimą buvo valkata ir jį gąsdina Amerikos gerovė. Ar gali taip būti, jog jis gėdijasi to, kaip atrodo ir nesijaučia pranašesnis už kitus savo požiūriu į gyvenimą bei savo dvasiniais pasiekimais? Gali būti, bet, manau, jog reikėtų prieiti prie kitokios išvados. Mano nuomone, jį tai gąsdino dėl to, jog bijo pamatyti, kokiame tuštybių ir materialių dalykų pasaulyje jis gyvena.
"Bytnikais, arba bytnikų karta, vadinamas būrelis pokariu pradėjusių reikštis amerikiečių rašytojų, kurie, atmetę materializmu, naudos principu ir vartojimu grindžiamą socialinę sistemą ir standartizuotą miesčionišką gyvenseną, įvairiais netradiciniais būdais - rytietiškų religijų studijavimu ir praktikavimu, nuolatinėmis klajonėmis, gyvenimu gamtoje, svaigalų vartojimu, ritualiniu seksu, eksperimentais su narkotikais - siekė gilesnio savęs ir pasaulio pažinimo, sąmonės išlaisvinimo ir "nušvitimo", o šių ieškojimų patirtį liudijo, dokumentavo savo kūryba."[2] Šis bytnikų apibrėžimas kuo puikiausiai atspindi Rėjaus ir jo draugų gyvenimą. Tačiau negaliu nepastebėti už akių užkliūvančio ritualinio sekso, kuris yra būdingas šiai kartai. Tai, jog Jack Kerouac yra bytnikų pradininkas, tačiau nesimėgauja seksu ir kaip įmanydamas jo vengia, priverčia įdėmiau paanalizuoti šią situaciją. Viena iš tokių sekso vengimo scenų yra vaizduojama Rėjaus draugo Alvos namuose, kai yra žaidžiamas "Jab-Jum" žaidimas, kuris veikiau primena sekso orgiją. Džefis paaiškina, jog šis žaidimas, tai - šventas ritualas, kuris atliekamas Tibeto šventovėse, skambant šventoms giesmėms. Džefis ir Alva nepritaria Smito požiūriui į seksą, jo budistinei skaistybei. Pokalbyje su Rėjumi, Alva teigia: "Per savo budizmą, Rėjau, pasidarei menkysta, net bijai nusirengti dėl paprastos, sveikos orgijos."[3] Iš šios citatos galime susidaryti įspūdį, jog Rėjus buvo budizmo pasekėjas. Viena iš Budos paskelbtų tauriųjų tiesų yra ta, jog kančių priežastimi yra laikoma žmogaus savanaudiškumas ir aistros. Dėl šios tauriosios tiesos mums pasidaro aišku, kodėl Rėjus vengia kūniškos meilės. Budistai nepripažįsta dievų ar dievo, neprivalo oficialiai išsižadėti anksčiau išpažintos religijos, tačiau privalo gyventi pagal budizmo etikos normas. Pradedantiems praktikuoti šią religiją yra privaloma blaivybė. O tai jau visiškai prieštarauja pagrindinio herojaus gyvenimo būdui, kuris, kaip bytnikų pradininkas, geria beveik kiekvieną dieną. Tai priverčia susimąstyti, jog tikriausiai Rėjus nebuvo budizmo išpažinėjas, o tik jo šalininkas, kuris atsirinkdavo tas budizmo etikos normas, kurios jam buvo priimtinos.
Bytnikai susibūrė praėjusio tūkstantmečio šeštajame dešimtmetyje. Pradžioje buvo nedidelė amerikiečių draugų grupelė, kuri vėliau peraugo į masinį judėjimą. "Daugelis to meto atstovų aršiai protestavo prieš bet kokias elgesio normas, pasisakė prieš veidmainystę, puritoniškumą, nepripažino tinginystės ir materializmo."[4] Manau, jog yra svarbu apžvelgti tinginystės klausimą, kadangi vieniems dharmos valkatos gali asocijuotis su gyvenimo būdu, kuris suteikia pilnatvę, kitiems - su tinginyste. Visą žiemą Rėjus praleidžia Roki Maunte, mamos namuose. Čia jis nieko neveikia tik medituoja, kuria ir miega. Tai kelia šeimos pasipiktinimą. Atsižvelgus į šią situaciją, susidarome įspūdį, jog Rėjus yra tinginys, kuris geriau keliaus autostopu, dirbs už maistą, nei gyvens gyvenimą, kurį pripažįsta visuomenė. Taigi kaip suprasti tai, jog bytnikai nepripažino tinginystės, o pats jų pirmtakas neturėjo didelio potraukio darbui? O gal vis dėlto jis nebuvo tinginys, tiesiog dirbo tada, kai jam reikėjo maisto, nakvynės ar kelionės bilieto? Nes gi budizmas teigia, jog darbas - ne visas gyvenimas. Rėjui nereikia materialių dalykų, tai kam jam reikia ištisai dirbti, jei jo gyvenimo tikslas yra ne namas ar automobilis, o dzeno kelias. "Dzenas (japonų k.: zen; korėjiečių k.: seon; kinų k.: čian; sanskritas: dhyana): meditavimas; meditavimas, meditavimo užsiėmimai kaip asmeninė būtis."[5] Taigi tikriausiai čia ir slypi atsakymas apie Rėjaus vadinamąją tinginystę. Jis nevengia darbo, dirba, kai reikia, o savo laisvalaikį leidžia medituodamas ir ieškodamas sąmonės "nušvitimo". Atsitiktinio vairuotojo samprotavimai tai puikiausiai patvirtina: "Aš žudau save, maluosi šituo trantu, lakstau pirmyn atgal iš Ohajo į Los Andželą ir užkalu daugiau, nei tu kada esi turėjęs rankose per visą valkatišką gyvenimą, bet gyvenimu mėgaujiesi tik tu, ir ne vien tai - mėgaujiesi neardamas ir neužkaldamas didelių pinigų. Taigi kas gudresnis - tu ar aš?"[6] Visa tai priverčia mus susimąstyti, jog gyvendamas pagal gyvenime jau senų seniausiai nusistovėjusias normas nebūtinai būsi laimingas. Laimė slypi ne materialiuose dalykuose.
J. Kerouac "pavyko perteikti Rytų išmintį ne intelektualiomis kalbomis, o visu savo gyvenimu. Jame svarbiausia - nepriklausomybė: saugiam, patogiam pasauliui priešinama žiauri ir nuostabi laukinė gamta, kur žmogus lieka akistatoje su savimi, be mašinos ir gausybės daiktų."[7] Tik laukinėje gamtoje Rėjus ir jo draugai gali surasti dzeno kelią, kuris ir yra pagrindinis romano tikslas. Tikriausiai ne be reikalo vyksta ir triejų draugų kopimas į kalno viršūnę, kuri, deja, vystosi ne taip, kaip yra tikimasi. Vienintelis Džefis pasiekia galutinį tikslą, nes jis yra kur kas daugiau laiko praleidęs laukinėje gamtoje nei kuris nors iš jo draugų. Rėjus žiūri į Džefį kaip į dvasinį idealą, todėl vasarą nori praleisti kalnuose, kur nebūtų nė vieno žmogaus, tik jis ir jo mintys. Džefio teigimu "Kuo arčiau esi prie tikros materijos, - akmenų, oro, ugnies ir medžio, - brol, tuo dvasiškesnis pasaulis."[8] Du mėnesius kalnų trobelėje praleidęs Rėjus pagaliau jaučiasi visiškai laisvas. Jis įtiki, jog šią laisvės viziją jis išsaugos visą savo gyvenimą. Palikdamas trobelę jis jai padėkoja, nes taip darydavo Džefis, bet tada vyptelėjęs priduria, jog tai - nesąmonė, mat žino, jog trobelė ir kalnas viską ir taip supranta. Šis jo pripažinimas tarsi parodo, ko jis pasiekė per tuos du mėnesius kalnuose. Jam nebereikia dvasinio idealo, kuriuo turėtų sekti, jis jau pats gali gyventi savo budos gyvenimą, nepaisydamas kitų mokymų.
Kiekvienas geras romanas praturtina mūsų dvasios pasaulį, atskleisdamas gyvenimo problemas, siekius bei priversdamas dar kartą pamąstyti apie gyvenimą, kurį dabar gyvename. Būtent tokiu romanu galėčiau vadinti Jacko Kerouaco romaną, kuriame yra pasakojami autoriaus vidiniai išgyvenimais bei klajonės, ieškant dzeno kelio. Nesudėtinga, keistai raminančiai veikianti knyga galvoje sukėlė begalę apmąstymų. Galbūt ties knygos viduriu šiek tiek prailgusi, tačiau ne tiek, kad norėtųsi knygą padėti į šalį ir daugiau nebepaimti į rankas. Romane norėtųsi truputį daugiau paaiškinimų, kas yra dharma, dzenas bei daugiau informacijos apie budizmą, kad skaitant knygą nereikėtų viso to ieškoti internete. Tačiau viską apibendrinus galėčiau kiekvienam pasiūlyti paskaityti šią piligrimišką dharmos valkatos kelionę, kuri viduje sukels šiokį tokį maištą prieš esamą gyvenimo situaciją.
[1] Aleksandra Fomina, "(Pa)skaitiniai", Literatūra ir menas 2007 spalis, Nr. 36, 15.
[2] Andrius Patiomkinas, "Iš bytnikų poezijos", Šiaurės Atėnai 2012 spalis, Nr. 40, 6.
[3] Jack Kerouac, Dharmos valkatos. Vilnius: Baltos lankos, 2007, 33.
[4] Monika Svėrytė, "Hipių laikų gerbėjai prisiminė maištingojo bytniko J. Kerouaco gyvenimą ir kūrybą", Lietuvos rytas 2012 balandis, prieiga per internetą: http://www.lrytas.lt/-13334847301331148281-hipių-laikų-gerbėjai-prisiminė-maištingojo-bytniko-j-kerouaco-gyvenimą-ir-kūrybą.htm
[5] Kvan Um dzeno mokykla, "Dzeno vardų ir terminų žodynėlis", 2009, prieiga per internetą: http://www.kwanumeurope.org/pdf/ln/Glossary.pdf
[6] Jack Kerouac, Dharmos valkatos. Vilnius: Baltos lankos, 2007, 112.
[7] Aleksandra Fomina, "(Pa)skaitiniai", Literatūra ir menas 2007 spalis, Nr. 36, 15.
[8] Jack Kerouac, Dharmos valkatos. Vilnius: Baltos lankos, 2007, 178-179.
rodyti daugiau
