Net neabejoju, jog didžioji dauguma jau senai esatę skaitę šią knygą. Galbūt ir sąmoningai, bet ilgą laiką šios knygos neprisiruošiau perskaityti, o dabar nusprendžiau, jog laikas. Ir nei trupučio nesigailiu šio savo...

Net neabejoju, jog didžioji dauguma jau senai esatę skaitę šią knygą. Galbūt ir sąmoningai, bet ilgą laiką šios knygos neprisiruošiau perskaityti, o dabar nusprendžiau, jog laikas. Ir nei trupučio nesigailiu šio savo sprendimo.

Pasakojimas prasideda nedideliame miestelyje - Sterlinge, kuriame visi gyvena ramų gyvenimą. Kol vieną dieną šią ramybę sudrumsčia netikėtas smurto aktas. Septyniolikmetis Piteris Hautonas ateina į mokyklą nešinas kuprine, kurioje guli keturi ginklai. Šaudynės mokykloje, žuvę bei sužeisti vaikai.
Bene pagrindine įvykio liudininke tampa Džouzė Kormjer, vienos teisėjos dukra. Tačiau ji teigia, jog nieko neprisimena apie tą rytą nutikusį įvykį, o gal nenori prisiminti?

Knyga prikaustė mano dėmesį, be galo įtraukė. Dar nesu perskaičiusi visų parašytų Jodi knygų, bet galiu taip pat drąsiai teigti, jog ši knyga tikrai stipriausia jos knyga.
Kaip visuomet Picoult knygoje įdomiai pateiktas pats teisminis procesas, paauglių gyvenimas mokykloje, įtaigūs veikėjų portretai. O ypač autorė puikiai padirbėjo su knygos pabaiga, jau ko ko, bet jos tokios tai tikrai nesitikėjau.
Pati knyga sukėlė daug emocijų. Privertė prisiminti patyčias mokykloje, manau, jog ne vienas esame susidūręs su tuo, kai tyčiodavosi iš kitų klasės draugų. Ir net stebino tai, jog suaugusieji nekreipė dėmesio ir ignoravo tą faktą, jog patyčios yra tokia opi problema. Ir iki ko tai galų gale privedė..
Knygą rekomenduoju perskaityti tiems, kam norisi jautrios, įtraukiančios bei sukrečiančios istorijos. O ypač rekomenduoju pedagogams. Tikrai verta dėmesio istorija.

tai ne pirma skaityta šios autorės knyga, kaip visada žavi tai, kad ramiu tonu sugeba pateikti pribloškiančius dalykus, tad perskaičius nelieka tokio stipraus susijaudinimo, tačiau palieka vietos susidėlioti mintims ir suprasti,...

tai ne pirma skaityta šios autorės knyga, kaip visada žavi tai, kad ramiu tonu sugeba pateikti pribloškiančius dalykus, tad perskaičius nelieka tokio stipraus susijaudinimo, tačiau palieka vietos susidėlioti mintims ir suprasti, kas ką tik įvyko. Knyga skaitėsi gana lengvai, gana aiškūs ir skirtingi paauglių charakteriai, realistiški.

Knyga kėlė begalinį susidomėjimą. Nenorėjau veikti nieko kito – tik skaityti. Pati šaudymo mokykloje tema labai domino, ir man norėjosi kuo greičiau išgirsti Piterio motyvus, įsijausti tiek į jo, tiek į šaudymo aukų...

Knyga kėlė begalinį susidomėjimą. Nenorėjau veikti nieko kito – tik skaityti. Pati šaudymo mokykloje tema labai domino, ir man norėjosi kuo greičiau išgirsti Piterio motyvus, įsijausti tiek į jo, tiek į šaudymo aukų emocijas. Autorė kaip visada puikiai įsigilino į teisinius ir visus kitus specifinius dalykus, kurie jos kūriniams suteikia tikroviškumo, padeda įtikinti skaitytoją. Gana įdomus buvo ir vertėjos darbas, nustebdavau tekste radusi tokius žodžius kaip “aure“ ar išsireiškimus “tau ant manęs kaip iš penkto aukšto“. Iš pradžių tai kiek glumino, bet po to pripratau.

Knygai stiprų ketvertą duodu už svarbios temos gvildenimą, už tai, kad buvo labai įdomu skaityti apie teismo procesą, jo užkulisius, psichologines teisiamojo charakteristikas, socialinį paauglių gyvenimą, maloniai nustebau tekste radusi jau pažįstamą veikėją Patriką (iš kitos autorės knygos “Lemtingas sutapimas“). Bene stipriausias ir labiausiai nustebinęs dalykas knygoje man buvo jos pabaiga. Dėl Piterio likimo neabejojau, numaniau, kad baigsis taip, kaip ir baigėsi, bet kas bus su Džouze, nė neįtariau.

Visgi iki penketo pritrūko tam tikrų niuansų. Pirmiausia, labai anksti sumečiau, kurie veikėjai “sukibs poron“. Taip pat knygose mane erzina, kuomet moterys, suaugusios, turinčios vaikų, padariusios stulbinančią karjerą, piešiamos kaip visiškos analfabetės virtuvėje. Nu niekaip niekaip nepatikėsiu tuo. Juk kažkaip vaiką tai užaugino? O čia rašoma, kad nemoka užsikaisti virdulio ar iškepti blynų. Buvo bandoma kažkaip komiškai pavaizduoti tą veikėją, bet ji man visgi gavosi netikra. Tačiau labiausiai mane stebino ir pykdė patyčių situacija, o tiksliau – suaugusiųjų reakcija. Na kaipgi įmanoma nekreipti dėmesio į tai, kad vaiką stumdo koridoriuose, trenkia jį į spinteles, numauna kelnes prie visų, kiša galvą į unitazą (čia iš viso, visada galvojau, kad tik amerikietiškų filmų klišė yra). Man nesitiki, kad suaugusieji tokie abejingi gali būti, tad knyga neįtikino šiuo aspektu. Pati iš profesinės pusės į patyčių reiškinį esu gana įsigilinusi, matau, kaip su tuo dirbama mūsų aplinkoje, pati su tuo dirbu, tad labai sunku patikėti tokiu suaugusiųjų žiaurumu.

Nors tikrai nenoriu sakyti, kad visur ir visada viską suaugusieji pastebi, neabejoju, kad yra vaikų, kurių niekas negina, ir labai apgailestauju dėl to. Tikiuosi, jie ras pagalbą. Jaučiu pareigą parašyti, jei kartais skaito koks nors skriaudžiamas vaikas ar paauglys – nebijok kreiptis pagalbos. Jei artimoje aplinkoje neturi žmogaus, kuriuo pasitiki, kreipkis į savo ugdymo įstaigos psichologę/psichologą ar į Jaunimo liniją ir nelik vienas su savo sunkumais.

Dar viena puiki Jodi Picoult knyga. Skaitėsi labai lengvai, tačiau tikrai negalėčiau pavadinti šios knygos lengva.
Tai istorija apie berniuką Piterį. Jis buvo kitoks nei kiti vaikai ir nuo pat mažų dienų kentė patyčias;...

Dar viena puiki Jodi Picoult knyga. Skaitėsi labai lengvai, tačiau tikrai negalėčiau pavadinti šios knygos lengva.
Tai istorija apie berniuką Piterį. Jis buvo kitoks nei kiti vaikai ir nuo pat mažų dienų kentė patyčias; darželyje, mokykloje. Neturėjo tikrų draugų, išskyrus vieną mergaitę - Džouzę. Kol galų gale ir ši mergaitė jį išduoda ir pasirenką populiariųjų jaunuolių kompaniją. Galų gale, neištvėręs jaunuolis įžengia į mokyklą ginkluotas ir nužudo 10 vaikų. Čia ir prasideda knygos veiksmas. Autorė sugeba puikiai atskleisti visų veikėjų charakterius: vieni Piterio gailį, užjaučia, kiti - priešingai jo nekenčia ir smerkia. Žinoma, vyksta ir teismo procesas, kurio metu atsiskleidžia dar daugiau viso įvykio aplinkybių. Knygos veiksmas vykta čia dabartiniu metu, čia autorė perkelia į gerokai ankstesnius laikus. Tai padeda atskleisti visus šios istorijos aspektus. Taip pat autorė konkrečiai neparemia nei vienos pusės: skaitytojas pats sprendžia, kurią gi pusę jis pasirinks, ir kas šioje istorijoje kaltas. O knygos pabaiga labai netikėta.
Knygą rekomenduočiau perskaityti mokyklų, darželių darbuotojams ir tėvams. Iš tiesų net ir baigus skaityti kyla labai daug įvairiausių minčių. Tikrai rekomenduoju.

Pirmoji Jodi Picoult knyga kuria perskaičiau buvo Mano sesers globėjas, nuo to karto ši rašytoja tapo viena mano mėgstamiausiu ir jos knygas skaitau nuolat. Galiu teigti, kad ši knyga yra viena geriausiu jos knygu. Skaitant knyga...

Pirmoji Jodi Picoult knyga kuria perskaičiau buvo Mano sesers globėjas, nuo to karto ši rašytoja tapo viena mano mėgstamiausiu ir jos knygas skaitau nuolat. Galiu teigti, kad ši knyga yra viena geriausiu jos knygu. Skaitant knyga istorija gali pamatyti iš visu pusiu ir iš teisėsaugos, ir iš psichologinės ir visuomeninės, nes rašytoja rašydama knygas tariasi su specialistais kaip vienas ar kitas dalykas atrodo ju akimis.
Knygoje radau daug pažįstamu dalyku. Pati nesu patyrusi patyčiu, tačiau manau kiekvienoje klasėje buvo žmogus, kuris jautėsi nejaukiai ir jautė užgauliojimus. Kiekviena diena jaučiant diskomforta manau kiekvienam kiltu pyktis ir noras atkeršyti, tačiau ar galima pateisinti žmogu, kuris atkeršydamas iššaudo savo bendraamžius? Manau ne. Tačiau ar galima pateisinti tuos žmones, kurie matė patyčias ar patys tyčiojosi ir nieko nedarė? Manau taip pat ne. Todėl tai ir mane pačia privertė susimastyti, kad matant bent menkiausia užgauliojima reikia žmogu užtarti ar padėti, kad tai neišaugtu į didesnę problema.

Pamečiau skaičių knygų, kurias perskaičiau, parašytas būtent šios autorės. Vis girdėdavau, kad „Devyniolika minučių“ yra Jodi Picoult šedevras. Kartais geriau nesiklausyti šnekų, o pačiam imti ir perskaityti...

Pamečiau skaičių knygų, kurias perskaičiau, parašytas būtent šios autorės. Vis girdėdavau, kad „Devyniolika minučių“ yra Jodi Picoult šedevras. Kartais geriau nesiklausyti šnekų, o pačiam imti ir perskaityti knygą...
Ši knyga tikrai gera, netgi labai gera, bet man iki šedevro kažko pritrūko. Manau, kad tokia populiari ji tapo dėl tikrai rimtos temos nagrinėjimo. Patyčios mokykloje ir supratimas, kokie vaikai gali būti žiaurūs, suaugusiųjų abejingumas, tėvų ir vaikų santykiai... Iš šios knygos yra ko pasimokyti, ar bent jau apie daug ką pagalvoti.
Autorė labai puikiai kuria personažų vidinius pasaulius, sugeba perteikti tai subtiliai ir aiškiai. Tuo pačiu knygoje paslepia intrigą, kuri tave sugeba nustebinti.
Pagrindinė auditorija, kuriai reiktų perskaityti šią knygą yra tėvai ir mokytojai. Galbūt tokia knyga parodys ir išmokys to, ko jie nepamato ar nepajaučia vykstant aplinkui.

Tai knyga apie skaudžiausią šių dienų problemą - susvetimėjimą. Svetimas šeimoje, svetimas kieme, svetimas gatvėje, mokykloje... Ir tada atsiranda noras keršyti visam tave supančiam pasauliui, o ypač, kai tu dar tik...

Tai knyga apie skaudžiausią šių dienų problemą - susvetimėjimą. Svetimas šeimoje, svetimas kieme, svetimas gatvėje, mokykloje... Ir tada atsiranda noras keršyti visam tave supančiam pasauliui, o ypač, kai tu dar tik gyvenimo pradžioje- paauglystėje. Šią knygą turėtų perskaityti ne tik paaugliai, bet ir tėvai, mokytojai...

Pirma pažintis su Jodi Picoult praėjo puikiai. Knyga puikiai suręsta, įdomiai pateikta, o mintis - puikiai apgalvota. Kažkaip retai prisėdu prie XXI amžiaus literatūros ir Devyniolika minučių tikrai vertą priskirti prie jo...

Pirma pažintis su Jodi Picoult praėjo puikiai. Knyga puikiai suręsta, įdomiai pateikta, o mintis - puikiai apgalvota. Kažkaip retai prisėdu prie XXI amžiaus literatūros ir Devyniolika minučių tikrai vertą priskirti prie jo perliukų.

Kas pirmiausia labiausiai šioje knygoje pritraukė - reikalo išmanymas. Negaliu kalbėti apie Picoult kaip rašytoją apskritai, bet šioje knygoje ji buvo tikra specialistė, jautėsi, kaip gerai ji įsigilino į visas teisėsaugos subtilybes ir jomis meistriškai žaidė. Esu tikra, kad labai sunku nenusivairuoti į pievas, kalbant apie teisėsaugą, nes iš patirties labai gerai matyti, kad grožinės literatūros ar kino kūrėjai dažnai spjauna į elementarią logiką ir žaidžia ant klišių. O štai šiame romane viskas vaizduojama realiai, nepragražinant ir vietomis net verčia pagalvoti, kad tikrai rašo su teisėsauga susijęs žmogus, tačiau padėkoje labai aiškiai pasakyta, kad ji sunkiai dirbo besistengdama tokį įvaizdį sudaryti, ir tikrai ją už tai gerbiu.

Šiam realiam pasakojimo būdui manau galima dėkoti ir dėl to, kad atsipalaidavusi galėjau labai atidžiai sekti pasakojimą, o ir čia Picoult pagyrų norisi nepagailėti. Kas liečia temą, ji tikrai aktuali ir puikiai atskleista. Daug požiūrių, į temą pažiūrėta visapusiškai - ir iš vaikų, ir iš suaugusiųjų, ir iš populiariųjų, ir iš nuskriaustųjų, ir iš tarpinių, tokių kaip Džouzė, perspektyvos. Kaip neseniai pati baigusi mokyklą, pasakojimą galiu pavadinti gana artimu realiai situacijai mokykloje. Žinoma, Amerikoje, tai, rodos, atsiskleidžia rimčiau, bet analogijų yra. Be visos patyčių ir situacijos mokykloje temos buvo ir kitų, šalutinių, tačiau ne mažiau svarbių skaitytojui ar pačiai istorijai. Viena tokių - tėvų ir jų santykių su vaikais svarba. Iki kaulų smegenų įgrisę žodžiai ir jais formuluojama tema, ypač moksleiviams, bet šį kartą į ją pažiūrėta moderniau ir realiai, todėl galbūt geriau ir rimčiau atskleista. Dar žvelgiama į viešąją nuomonę ir jos vaidmenį kiekvieno žmogaus gyvenime.

"Niekas nenori pripažinti, bet blogi dalykai vis įvyksta. Gal todėl, kad visi jie susiję grandine, kažkas labai seniai padarė pirmą blogą dalyką, o tai paskatino ką nors kitą padaryti dar vieną blogą dalyką, ir taip toliau. Suprantat, kaip tame žaidime: sušnabždi sakinį kam nors į ausį, o tas žmogus sušnibžda tą sakinį darkytam, ir galų gale sakinys išeina visai ne tiks, koks buvo. Tačiau kai pagalvoji, o gal blogi dalykais atsitinka dėl to, kad tai vienintelis būdas mums priminti, kaip turėtų atrodyti gėris. "

Nemažai autorė kelia ir retorinių klausimų. Kaltas ar ne? Kas gali tai apspręsti? Kur yra ta riba tarp kalto ir ne? Ir iš tiesų, manau, kad knyga nepateikia aiškaus atsakymo, o ir aš pati negalėčiau pasakyti, kad susidariau aiškiai nuomonę šiuo klausimu. Jis man atrodo atviras kiekvienam atvejui ir visi turėtų įsisąmoninti, kad negalima žmonių taip tiesiog imti ir teisti, nežinant, kas ir kaip. Tam šiaip ar taip yra teismai. Ir tiesą sakant teisme visą laiką palaikiau Piterio advokato pusę. Aš nekalbu apie išteisinimą, nes tai būtų absurdiška, kai jis nužudė ir sužalojo daugybę žmonių, o dar dėl to ir nesigailėjo. Bet tai, kaip visą istoriją pateikė prokuratūra ir kai kurie klausimai liudytojams tiesiog pykdė tuo, kaip žmonės nesuvokia paprasčiausių dalykų ir pasaulį apskritai mato tik juodai arba baltai.

Turiu pasakyti, kad ir pats pasakojimas tikrai suręstas įmantriai ir nepakartojamai. Stebėtina kaip rašytoja sugeba visą laiką mėtyti užuominas, skleisti tą tokį netikrumą ir tik pačiame gale atskleisti, kas čia kaip ir kur. Gal Džouzės paveikslui tai ir buvo kertinis akmuo, bet pačiai istorijai ta netikėta pabaiga ne tiek daug ir davė. Jei atvirai ir labai subjektyviai, mane pabaiga nelabai įtikino. Žinoma, Matas buvo apskritai vienas labiausiai erzinusių personažų, ir tikrai nesupratau, kur ten jie matė tą meilę, bet kad Džouzė imtų ir taip padarytų? To jau truputį buvo per daug. O ir Džuozės nuteisimas skystokas. Lyg kas nors galėtų nustatyti, dėl kurio šūvio jis iš tikrųjų žuvo. Pasikėsinimas gal būtų buvęs logiškesnis. Na bet subėrusi visus laurus dėl tos teisiškai puikios istorijos, leidžiu sau manyti, kad aš pati kažko neapčiuopiau.

Kaip aš visada mėgstu nueiti į globalizmus, tai ir šiuo atveju turiu pereiti prie žmonijos ir literatūros apskirtai. Viena mintis, išsakyta knygoje, kad šautuvas be žmogaus yra niekas, o tikriausiai ir pati istorija taip pat privertė grįžti prie minčių, kurias sukėlė Bado žaidynės - kad jau pats laikas susirūpinti moraline žmonių sveikata, nes šiandieninis pasaulis žiaurus ir tam žiaurumui atsiveria vis platesni keliai, todėl reikia auklėti visuomenę taip, kad jokie ginklai ar moderniosios technologijos neatrodytų baisūs. Pasaulio pabaiga ankščiau ar vėliau ateis, ir tik nuo to, kokie mes būsime, priklausys, ar gyvensime kaip Paneme, šaudysime mokinius kaip Devyniolikoje minučių, ar prisitaikysime prie naujo pasaulio ir gyvensime toliau, išlikę žmonėmis. Būtent to auklėjimo tikslais, reikia nustoti diegti jaunimui pasenusias antikines dogmas, ar dar blogiau, skatinti galvoti taip, kaip viduramžiai rašė pavieniai šviesūs žmonės vien tam, kad žinotum ir galėtum parašyti rašinį. Reikia įtraukti į programą ir tokias knygas kaip Devyniolika minučių, ne dėl meninės vertės, nes niekas normalioje pagrindinėje menininkų neaugina, bet dėl joje išsakomų minčių. Nes netgi jei dalelė to, ką Jodi Picoult norėjo pasakyti, pasieks keleto žmonių iš vienos klasės smegenis, tai jaus bus didžiulis laimėjimas.

Puikus romanas, paskatinęs į norimų perskaityti sąrašą įtraukti ir kitas Jodi Picoult knygas, privertęs rimtai susimąstyti ir leidęs pasimėgauti keletu vakarų su tikrai gera knyga.

Su J.Picuolt teko pirmą kartą "susipažinti" skaitant "Mano sesers globėjas" - istorija labai šokiravo, tad buvo metų atotrūkis nuo šios rašytojos knygų. Sekančią perskaičiau "Tobulas paveikslas" nepasirodė itin įdomi, tad...

Su J.Picuolt teko pirmą kartą "susipažinti" skaitant "Mano sesers globėjas" - istorija labai šokiravo, tad buvo metų atotrūkis nuo šios rašytojos knygų. Sekančią perskaičiau "Tobulas paveikslas" nepasirodė itin įdomi, tad imant trečią knygą ("Devyniolika minučių") labai dvejojau, BET patraukė aprašymas... Dažnai tenka išgirsti apie žmonių nepaaiškinamą proveržį šaudyti kitus, o dar ypač mokykloj... Kyla klausimas "kodėl?"

Tiek daug kalbama apie jaunimą kaip apie ateities kartą, bet ar ne visi drauge turėtume kurti tą ateitį?

Esu mokytoja ir man ši knyga labai patiko, nes atrodo jau viską galima žinot apie vaikus, bet čia buvo "priminta" kaip galima atpažinti atstumtąjį... Koridoriuose dažnai matai kumštelėjimus, pašaipas ir pan. Atrodo tai kasdienybė, tačiau vaikui, iš kurio šaiposi tampa neišvengiamu momentu, pažeminimu prieš kitus ir noru prasmegti čia ir dabar...

"Devyniolika minučių" puiki knyga. Ji sukrečia ir tuo pačiu žavi savo subtilumu, gebėjimu pasiekti tą širdies kertelę ir paskatinti žmones susimąstyti apie tai, kas vyksta. Priverčia apmąstyti, permąstyti, atpažinti vieną ar kitą momentą, kuomet vaikais jaučiasi blogai, kada yra atstumiamas kitų...

Žinau, jog dabar noriu perskaityti ir kitas Picuolt knygas... Nes jos verčia sustot, apsižvalgyt, įsiklausyt...

Nė nežinau dėl ko, bet nesigauna apie šį romaną parašyti atsiliepimo be asmeniškumų, nes tema tokia supurtanti ir be proto skaudi. Skaitant šį romaną suvokiu, kad tai, ką padarė Piteris, garantuoju, nori padaryti bent po...

Nė nežinau dėl ko, bet nesigauna apie šį romaną parašyti atsiliepimo be asmeniškumų, nes tema tokia supurtanti ir be proto skaudi. Skaitant šį romaną suvokiu, kad tai, ką padarė Piteris, garantuoju, nori padaryti bent po porą vaikų kiekvienoje klasėje... gal ne sušaudyti, bet bent jau kokiu kitu būdu visus klasės "kietuolius" pamokyti. Labai puikiai pati atsimenu kaip verkdavau naktimis, kaip įžengusi į klasę eidavau iki suolo nuleidusi akis į žemę, kad tik neatkreipt dėmesio. Galbūt todėl visą romaną nežinojau nė kurią pusę palaikyti. Skaudu buvo skaityti apie tėvų skausmą, tačiau ne ką mažiau šokiruojantis pasirodė ir mokyklos "kietuolių" elgesys su Piteriu ir kitais vaikai.

Tik šioje knygoje atvejis kitoks - tėvai jį net baudė, kad tik jis bandytų pritapti prie visų, bandė jį keisti, kai jam tiesiog reikėjo gero žodžio. Iš mokytojų pagalbos jis taip pat nesulaukė, o jei ir sulaukdavo, tapdavo atpirkimo ožiu. Neturėjo su kuo išsikalbėti... labai įstrigo ir momentas, kai jis gavo A iš rašinio, tačiau ir šį pabijojo parodyti tėvams... Iš tikrųjų jo niekas nesuprato ir nė nebandė suprast... Nuo pat priešpiečių dėžutės pirmą dieną darželyje.

Ir dėl Džouzės, kurią iš pradžių smerkiau, bet pati pamenu, kad gyvenime yra tekę apsimesti, jog su kažkuo nebendrauju, kad tik kiti nepamatytų ir nepagalvotų, jog aš prastesnė... žinau, žiauru, bet kiekvienas pamąstęs ilgiau nei akimirką suvoktų, kad yra tekę tą patirti...

Dar susimąsčiau apie populiarumo suvokimą. Kaip Džouzė bijojo visiems pripažinti, jog Piteris jai svarbus, o visais atvejais viešai deklaravo, jog jis jam nieko nereiškia vien tam, jog išsaugotų draugus.

Romane stebino ne pats laiko šokinėjimas, o visos veikėjų linijos - tiek Džouzės tėvo paieškos, tiek jos mamos draugystė su Patriku ir Leise, Piterio mama. Taip pat Piterio tėvų išgyvenimai, kurie pasirodė ypatingai išskirtiniai.

Pabaigoje romano, matyt, kadangi nebe pirmą Picoult romaną skaičiau, jau numaniau kuo viskas baigsis, ir buvau teisi, bet tai nesugadino įspūdžio, ašaras skaitydama liejau ne kartą... tiesiog visa tai man labai artima, nors ir susišaudyme nesu dalyvavusi (Ačiū Dievui...). Įtraukčiau šį veikalą į mokyklose duodamus privalomosios literatūros sąrašus. Visiems "ereliams".