Manysit banalu, bet šis romanas TIKRAI vienas iš stipriausių mano perskaitytų kūrinių. Dostojevskis yra neabejotinai geriausias, kai kalbame apie žmogaus psichologiją, tamsiausius jos užkaborius, stipriausius mūsų pačių...

Manysit banalu, bet šis romanas TIKRAI vienas iš stipriausių mano perskaitytų kūrinių. Dostojevskis yra neabejotinai geriausias, kai kalbame apie žmogaus psichologiją, tamsiausius jos užkaborius, stipriausius mūsų pačių instinktus, kurie iškeliami jo kūriniuose. Tai kūrėjas, per paprastų žmonių nepaprastas istorijas, verčiantis mus pažinti pačius save.
„Broliai Karamazovai“ neša žinią apie tai, jog visi mes esame susieti vienas su kitu, kiekvienas dalinamės kits kito aistromis, kiekvienas mes kenčiame panašiai, tik skirtingai tai išreiškiame.
Kiekvienas galime būti ir kaltas ir nekaltas.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2012/11/broliai-karamazovai.html

Broliai Karamazovai - antras mano skaitytas Dostojevskio romanas, paskutinis jo parašytas ir turbūt paskutinis mano skaitomas, bent jau šį dešimtmetį tai tikrai.



Negalima paneigti Dostojevskio sugebėjimo regzti pasakojimą....

Broliai Karamazovai - antras mano skaitytas Dostojevskio romanas, paskutinis jo parašytas ir turbūt paskutinis mano skaitomas, bent jau šį dešimtmetį tai tikrai.



Negalima paneigti Dostojevskio sugebėjimo regzti pasakojimą. Pasakojama iš įvairiausių perspektyvų, kažką nuodugniai paaiškinant, kažką apdairiai praleidžiant ir kuriant intrigą. Žodžiu, pasakojimas sodrus ir vietomis netgi įdomus. Bet man - perkrautas. Kai kas gal pasakytų, kad šiame interneto amžiuje mes nebemokame skaityti ilgų knygų ir ties jomis susikaupti, bet asmeniškai man patinka skaityti ilgas knygas, kurios papasakoja viską nuodugniai, plačiai ir leidžia kurį laiką jomis tiesiog gyventi. Bet čia atvejis kitas. Veiksmas vyko kokį mėnesį, ne daugiau, o nuodugniai aprašytos - dvi dienos viename tome ir bene tiek pat kitame, o man tai nekuria labai detalaus pasakojimo. Knyga visai nebūtų nukentėjusi be poros šimtų puslapių.



Nusikaltime ir bausmėje mane žavėjo rusiškuose tekstuose žydinti maniera sujungti kelias siužetines linijas ir daug iš pradžių nesusijusių veikėjų į darnų tekstą. O šį kartą tuo sugebėjimu Dostojevskis nesužibėjo ir toli paliko Tolstojui už nugaros. To nuskriausto vaiko siužetinė linija tai taip ir pakibo ore. Žinoma, prasminga ir tragiška, bet ką davė tekstui taip ir likau nesupratusi. Suprasčiau dar jeigu būtų daugiau tokių pašalinių dalykų, bet čia tik tas vienas išsiskyrė iš sukimo ratais apie Kramazovus, jų aistras ir iš pradžių numanomą, o vėliau tikrai įvykusį nusikaltimą.



O apie ką dar Dostojevskis parašytų, jeigu ne apie žmogžudystes, teismus, katorgą ir sąžinės balsą. Gal ir ciniška taip sakyti skaičius tik dvi knygas, bet kai jos abi apie tą patį tai darėsi pikta. Galbūt labiausiai erzino net ne tai, kad vėl tenka skaityti tuos pačius išvedžiojimus, bet kad jis tuos motyvų nagrinėjimus ir spėliojimus vis pila dešimtimis puslapių, kai niekas šitaip gi nekalba. Nei kalbėjo prieš šimtą metų, nei kalba dabar. O ir pateikime matosi, kad rašytojas yra žmogus, apsėstas idėjų ir mėgstantis jas visiems brukti. Sapnai, mušami arkliai, saviveiklininkai detektyvai, gydanti katorgos galia, sugedęs pasaulis ir viską galiausiai nugalinti meilė. Kaip sugedusi plokštelė su daug socializmo.



Ir kurgi įmanoma Dostojevskio tekstuose įžvelgti realizmą, man lieka mistika. Suprantama, kad Rusija kitos kultūros ir kito mentaliteto šalis, bet kad jinai visiškai iškritusi iš pasaulio konteksto, tikėti nesinori, o būtent tokia išvada man peršasi iš Dostojevskio romanų. Nekalbant jau apie kalbėjimą apsakymais ar poemomis. Realizmas tikrai ne tas dalykas, už kurį norėtųsi jį pagirti. Bet kad žmogus gana kritiškai žvelgė į žmonių giminę, religiją, Rusiją ir visą pasaulį - neginčijamas faktas ir už tai jį gerbiu. Žvelgiant pozityviai, negalima nepastebėti ir Dostojevskio polinkio į psichologiją. O čia jis geras, tikrai geras. Tose kaltintojo ir gynėjo kalbose pateiktos analizės įdomios ir, rodos, netoli prasilenkiančios su tikrove.



Broliai Karamazovai - romanas, kuriuo kažkaip ryškiau pajutau tai, kad Dostojevskiui pinigus mokėjo tiesiogiai už puslapių skaičių. Vos tik pasakojimas pasidarydavo įdomus, jis paskęsdavo išvedžiojimuose, pabrėžimuose ir komentaruose, kurių aš visai nebūčiau pasigedusi, ir visą įdomumą išblaškydavo galvelėn pasibeldęs miegas. Kad ir kaip bebūtų, turbūt ne veltui Dostojevskio vardas skęsta laurų jūroje ir akivaizdu, kad tie, kurie sugeba nepasiklysti pradžioje trikdančiame rašymo, vėliau pasakojimo stiliuje, sugeba įvertinti jo mintis, kurios tikrai vertos dėmesio ir susimąstymo.

Jeigu pirmoji "Brolių Karamazovų" dalis buvo skirta broliškiems santykiams, tai antroji - kuo tikriausias detektyvas. Knygos pradžioje nužudomas Karamazovų tėvas ir beveik per 600 puslapių aiškinamasi, kas tai padarė. Kai jau...

Jeigu pirmoji "Brolių Karamazovų" dalis buvo skirta broliškiems santykiams, tai antroji - kuo tikriausias detektyvas. Knygos pradžioje nužudomas Karamazovų tėvas ir beveik per 600 puslapių aiškinamasi, kas tai padarė. Kai jau patiki, kad kaltas vienas įtariamasis, pagrįsti kaltinimai metami ant kito - taip iki pat pabaigos ir neaišku, ką galiausiai nuteis. Tekstas įtraukiantis, knyga, nors ir stora, bet neprailgo, paliko nemažą įspūdį.

"Broliai Karamazovai" - tai istorija apie tris labai skirtingus brolius, kuriuos vienoja toks pat likimas. Visi jie turi vieną tėvą, nevengiantį išgerti. Vyriausiojo sūnaus motina - tėvo pirmoji žmona, dviejų jaunesniųjų -...

"Broliai Karamazovai" - tai istorija apie tris labai skirtingus brolius, kuriuos vienoja toks pat likimas. Visi jie turi vieną tėvą, nevengiantį išgerti. Vyriausiojo sūnaus motina - tėvo pirmoji žmona, dviejų jaunesniųjų - antroji. Tiek vyriausias sūnus Dmitrijus, tiek jaunesnieji Ivanas ir Aleksejus, savo motinų neteko dar vaikystėje. Knygoje aiškiai išreiškiamas kiekvieno iš brolių charakteris: Dmitrijus palaidūnas, mergišius, mušeika; Ivanas - protingas, baigęs mokslus; Aleksejus - kuklus, drovus, pasirinkęs vienuolio kelią. Kad ir kokie skirtingi yra broliai, juos sieja betarpiška meilė ir palaikymas vieni kitiems.

F. Dostojevskis - mano mėgstamiausias rusų rašytojas. Nors jo kūriniai ir sudėtingi, tačiau visada verti dėmesio ir laiko. "Broliai Karamazovai" - knyga apie tėvo nužudymą ir sūnų bendrininkavimą dalyvaujant nužudyme. Joje...

F. Dostojevskis - mano mėgstamiausias rusų rašytojas. Nors jo kūriniai ir sudėtingi, tačiau visada verti dėmesio ir laiko. "Broliai Karamazovai" - knyga apie tėvo nužudymą ir sūnų bendrininkavimą dalyvaujant nužudyme. Joje atsispindi ir asmeninė F. Dostojevskio patirta dvasinė trauma dėl tėvo nužudymo, kurį įvykdė jo paties baudžiauninkai. Pagrindinių veikėjų lūpomis autorius tuo pačiu dėsto ir savo paties religinius bei kitus įsitikinimus. Aišku, tai galima suprasti tik pasidomėjus Dostojevskio biografija. Dėmesio centre - viena šeima.Tai tėvas Fiodoras Karamazovas ir 4 jo sūnus - Dimitrijus, Ivanas, Alioša ir pavainikis epileptikas Smerdiakovas. Broliai Karamazovai - ne tik skirtingų motinų vaikai, bet ir augę atskirai, primesti tolimiems giminaičiams, nes visų motinos mirusios, o tėvas nė vieno nenorėjo žiūrėti. Kiekvienas sūnus atstovauja vis kitai idėjai, tačiau bendrai jie visi atskleidžia šeimos irimą ir jo pasekmes vaikams. Romane išaukštinta žmogų taurinanti meilės galia. Kiekviename skyriuje kalbama apie meilę vienas kitam, meilę Dievui, meilę vaikams ar gamtai.

Fiodoras Dostojevskis (1821-1881) - giliai užkabinęs autorius. Jo knygas skaityti pradėjau bandydama sudoroti privalomos literatūros sąrašą ir turiu pripažinti didelę šio žmogaus įtaką bei indėlį pasaulio literatūroje ir...

Fiodoras Dostojevskis (1821-1881) - giliai užkabinęs autorius. Jo knygas skaityti pradėjau bandydama sudoroti privalomos literatūros sąrašą ir turiu pripažinti didelę šio žmogaus įtaką bei indėlį pasaulio literatūroje ir dvasinėje žmogaus brandoje. Šįkart teko skaityti jau antrąjį Dostojevskio romaną "Broliai Karamazovai", kuris vertinamas kaip geriausiai perteikiantis rašytojo idėjas ir patirtį, mokantis gyvenimo meno - išminties, parodantis tikrąsias žmogiškąsias vertybes. Tai ir paskutinis Dostojevskio romanas, taigi jame ir matomi atviriausi veikėjų paveikslai, jų charakteristikos.

Viso romano veiksmas sukasi apie pačiame centre atsidūrusią Karamazovų šeimą. Šeimos galva - Fiodoras Pavlovičius įkūnija nusigyvenusio bajorų luomo ydas. Jis girtuokliauja, vaidijasi, paleistuvauja, nesirūpina savo tikrais sūnumis, kurie esant tokiai situacijai globojami dvaro tarno, o vėliau auginami svetimuose namuose. Ne gana to, Fiodoras Pavlovičius išprievartavo pakvaišusią merginą ir susilaukė su ja nesantuokinio sūnaus. Šis žmogus visų vadinamas komediantu turi keturis sūnus: Dmitrijų, Ivaną ir Aleksėjų, ir nesantuokinį - Smerdiakovą.Dmitrijus yra spontaniškas, neišsilavinęs, aistrų valdomas ir tarp meilės pasimetęs jaunuolis. Vienu metu jis myli dvi moteris ( visiškas priešingybes): Kateriną Ivanovną ir Grušenką. Ivanas - tai mokslo žmogus, neigiantis Dievo buvimą, ieškantis savo filosofijos, praktiškas, veikiantis racionaliai. Aleksėjus - šventasis besivadovaujantis senolio Zosimos pamokslais, nuoširdžiai ginantis vertybes ir jas įkūnijantis, niekuomet neabejingas kitų kančioms, stengiasi išspręsti visas problemas. Smerdiakovas- dirba liokajumi tėvo dvare, nedėkingas, turintis asmeninių poreikių, materialistas. Taigi Karamazovų šeima - tikras priešybių spiečius. Rašytojas kuria įvaizdį, kad Karamazovams būdingas gyvenimas tarp skirtingai veikiančių jėgų- tarp gėrio ir blogio, mokėjimas sutalpinti savyje šias priešybes, veikti ant atsivėrusios prarajos.Romane daugybė situacijų tą patvirtina.

Susiklosčiusių įvairių aplinkybių visuma priveda prie katastrofos - tėvažudystės. Vyriausiasis sūnus įvykdo neatleistiną nusikaltimą ir ... Šis klausimas labai plačiai svarstomas romane, čia daug netikėtumų ir staigmenų. Išaiškėja visai kitokia Dmitrijaus prigimtis, negu kad yra įsitikinę žmonės. Ši situacija parodo, kokioje netiesoje gyvena pasaulio piliečiai, kaip iš tikrųjų viskas yra susiję.

"Broliai Karamazovai" - gilus filosofinių, religinių, psichologinių idėjų vandenynas. Labai sujaudina žmonių nuodėmingumo aiškinimas, kad visi esame kalti dėl visko, esame atsakingi už viską, kas įvyko ir dar įvyks. Yra išbandoma žmogaus sąžinė - kaip vienintelė teisėja, pagal kurios normas turi elgtis pats žmogus. Tai teigia neginčijamą veikėjų laisvę ir valią. Čia vaizduojamas žmogus yra laisvas, gebantis rinktis tarp įvairių paradoksų: tarp gėrio ir blogio, tarp aiškumo ir abejonių, tarp Dievo ir Velnio. Žmogus pats priima sprendimą ir už pasėkmes atsako savo sąžinei, kuri atitinkamai nubaudžia. Atskleidžiama meilės galia, kuri pakeičia žmones ir juos suvienija. Meilė tarsi gelbėtoja - vienintelė jėga, kuri nušviečia pasaulį, skleidžia harmoniją, ir visi tarsi intuityviai žinodami šią tiesą siekia meilės, bet ne visi ją atranda.

Taigi F.Dostojevskio romanas ne tik atima daug laiko, bet ir saukelia apmąstymų virtinę, kuri baigiasi visuotinės meilės naudingumo suvokimu bei vieningo pasaulio idėjos teigimu.