Šią knygą į rankas paėmiau atsitiktinai. Ją skaitė kolega, o man kilo noras perskaityti, nes joje rašoma apie man pažįstamus žmones ir kolegai ši knyga sukėlė labai įvairių, neįprastų jausmų (norėjosi pasitikrinti, o...

Šią knygą į rankas paėmiau atsitiktinai. Ją skaitė kolega, o man kilo noras perskaityti, nes joje rašoma apie man pažįstamus žmones ir kolegai ši knyga sukėlė labai įvairių, neįprastų jausmų (norėjosi pasitikrinti, o kaip bus man).
Perskaičiau. Gerai, kad knyga neilga, nes joje viskas tas pats per tą patį, nuobodi kasdienybė psichiatrijos klinikoje, su neapsakomo nuobodumo autoriaus kliedesiais bei daug pykčio, žeriamo ant psichikos sveikatos sistemos, darbuotojų, vidaus tvarkos taisyklių. Knyga parašyta ne stigmai sumažinti, o kaip tik apjuodinti gyymąsi psichiatrijos klinikoje. Skaitant susidaro įspūdis, kad autorius turi neišsakyto, o gal net neįsisąmoninto pykčio, kurį norėjosi išlieti viešai ir taip pasijusti galingu, kontroliuojančiu. Nes, akivaizdu, kad ir kaip norėta parodyti, savo ligos jis, liūdna, bet panašu, kad nekontroliuoja.

Regis, autoriui teko šiek tiek pasigydyti psichiatrinėje ligoninėje, o vėliau nusprendė tais įspūdžiais pasidalinti dar su kuo nors. Knyga tokia tema gal, jo manymu, turėjo sulaukti atgarsio, bet kad, išmetus keiksmažodžius,...

Regis, autoriui teko šiek tiek pasigydyti psichiatrinėje ligoninėje, o vėliau nusprendė tais įspūdžiais pasidalinti dar su kuo nors. Knyga tokia tema gal, jo manymu, turėjo sulaukti atgarsio, bet kad, išmetus keiksmažodžius, viskas būtų labai panašu į moksleivio rašinėlį "Įdomiausias vasaros prisiminimas", o ne į didį veikalą, turėjusį, kaip žadėjo autorius, sutriuškinti psichiatrijos mokslą ir jo gydymo metodus. Psichiatrijos klinikos, kuriose gydomi nelabai sunkūs ligoniai nėra kažkokios baisios vietos. Žmonės pavargsta darbuose, serga depresija. Bet kai kuriem būtina kurti baubus. Didybės manijos apsėstas žmogelis išleido knygutę, kuri turbūt įdomi tik jam vienam.