Kaip detektyvų mėgėja, stengiuosi vis paskaityti ką nors naujo be mano įprastinės mėgstamiausios Agathos Christie. Šią knygą prieš kelis metus užtikau knygų mugėje ir, kadangi buvo labai pigi, nusprendžiau...

Kaip detektyvų mėgėja, stengiuosi vis paskaityti ką nors naujo be mano įprastinės mėgstamiausios Agathos Christie. Šią knygą prieš kelis metus užtikau knygų mugėje ir, kadangi buvo labai pigi, nusprendžiau įsigyti.

Labai patiko įvadinė tema apie detektyvinio žanro literatūrą, parašyta Regimanto Tamošaičio (nors kartais buvo nuobodu dėl to, kad priminė literatūros pamokas iš mokyklos laikų). Paskui net mamai citavau kai kurias vietas, pateisindama detektyvų skaitymą. Kai kas mano, kad detektyvus turėtų skaityti kažkokie vos ne iškrypę žmonės, kuriems patinka smurtas, kraujas, nusikaltimai ir visoks kitoks blogis. Tačiau detektyvuose nusikaltimas nėra svarbiausias. Tai nėra pasakojimas apie tai, kaip įvykdyti nusikaltimą. Tai pasakojimas apie nusikaltimo išaiškinimą ir pasiekiamą teisingumą. Gero, tikro detektyvo požymis yra būtent teisingumo pergalė. „Skaitydamas detektyvą žmogus modeliuoja gyvenimo situacijas, stengiasi atpažinti blogio strategijas, taip pat išreiškia savo moralinę valią, nejučia ugdo savyje pozityvius visuomeniškus etikos principus. Kitaip tariant, jis mokosi gyventi, apsisaugoti šiame pasaulyje ir bręsta kaip asmenybė. Už detektyvo žanro slypi filosofinio, loginio, teologinio ir religinio sąmoningumo principai. Detektyvinę literatūrą pavadinčiau praktine ir moraline gyvenimo filosofija.“ [10 psl.]

Moksleiviai tikrai pasistengė kurdami detektyvus. Vieni man patiko labiau, kiti mažiau, bet visus buvo įdomu skaityti. Kai kurie labiau priminė klasikinį detektyvą, o kiti ieškojo naujų formų. Buvo ir šypseną keliančių situacijų, apibūdinimų, dialogų. Kadangi jiems buvo užduotis perkelti savo aplinkos aktualijas į pasakojimą, tai dauguma istorijų yra perkeltos į mokyklos aplinką.

Viena istorija, nors buvo ne itin įdomi, pabaigoje mane net sugraudino. Buvo kalbama apie patyčias. Tai visada buvo ir yra sudėtinga tema. Skaitant lengva galvoti, kad „kaip čia niekas nereaguoja, nieko nedaro ir nesikreipia į policiją“. Bet jeigu aš pamatyčiau tokią situaciją, ar aš išdrįsčiau ją sustabdyti?

Pabaigai, apie natūralumo svarbą gyvenime: „Kiekviena moteris gali pasijusti menininke neišeidama iš namų ar net miegamojo. Tiesiog nuostabu – naujas šedevras kiekvieną dieną. Kadangi nežinau, kaip veikia šis veidų piešimo mechanizmas, nors man draugė ir bandė aiškinti, tenka naudotis savo vaizduote, kuri tikrai labai laki. Tiesiog manau, kad yra tam tikrų formelių, į kurias supilami tam tikrų spalvų dažai ir kur galiausiai įkišamas veidas – oplia, ir moteris atrodo kaip nauja. Iš tikro kaip nauja ar tiesiog kita moteris. Vieną kartą po tokios procedūros neatpažinau savo mamos. Kai paklausiau, kas ji tokia, mama labai susinervino ir daugiau veidų nebesipiešia. Tai įvyko, kai man buvo maždaug penkeri metai ir dar nemokėjau slėpti nuostabos, bet mamai buvo pamoka visam gyvenimui – nėra nieko nuostabiau už natūralumą.“ [300 psl.]