Iš pradžių buvo nuobodu skaityti, bet vėliau siužetas įtraukė, daug detektyvinių detalių. O kai visą knygą perskaičiau, tai įspūdis buvo tikrai geras. Labai graži meilės istorija, apipinta mistikos, savotiškos...

Iš pradžių buvo nuobodu skaityti, bet vėliau siužetas įtraukė, daug detektyvinių detalių. O kai visą knygą perskaičiau, tai įspūdis buvo tikrai geras. Labai graži meilės istorija, apipinta mistikos, savotiškos filosofijos. Seniai norėjau skaityti Murakami knygas. Bet tik dabar prisėdau. Iš pradžių galvojau pirma ir paskutinė knyga, bet jau atsisiunčiau visas. Būtų įdomu skaityti originalia kalba. Daug japonų filosofijos, jų kultūros. Detalės, kurios užkabina. Skiriu tris žvaigždutes vien dėl to, jog reikėjo laiko, kad “užkabintų” :).

Kūrinys taip pavadintas ne be reikalo - daugelyje apžvalgų ir straipsnių būdavo užsimenama ir apie Orvelo "1984". Su japono kūryba jau kurį laiką galvojau susipažinti, tai, sakau, nuo to ir pradėsiu. Skaitydamas pirmą...

Kūrinys taip pavadintas ne be reikalo - daugelyje apžvalgų ir straipsnių būdavo užsimenama ir apie Orvelo "1984". Su japono kūryba jau kurį laiką galvojau susipažinti, tai, sakau, nuo to ir pradėsiu. Skaitydamas pirmą dalį vis laukiau, kada kažkas sudomins. Taip ir pasibaigė, ilgai, nuobodžiai belaukiant. Niekas neužkabino. Bet toliau - dar baisiau - prasidėjo erekcijos, penetracijos, ejakuliacijos ir panašūs dalykėliai. Tarsi iš paauglio dienoraščio. Tikėjausi kažko apie totalitarizmą ar panašiai (na, juk apžvalgos klykė: "ką ten tas Orvelas, o va čia tai bus!"), tai lyg gavau šlapiu skuduru per veidą. Kurdamas veikėjus, Murakami irgi smarkiai nesistengė: "geriečiai" vaizduojami visapusiškai talentingi (dziudo, matematika, romanų rašymas ir kiti sugebėjimai), vien raumenys, nė gramo riebalų, batai blizga, be dulkelės. Blogųjų išvaizda tiesiog baisi, visi vaikai traukiasi į šonus jiems einant. Jei trumpai, tai tiesiog laabai kvaila meilės istorija su trupučiu stebuklinės fantastikos, be kurios niekaip neapsieisi, norėdamas parašyti istoriją apie vyrą, sulaukusį 30-ies ir alpstantį iš meilės buvusiai bendraklasei, kurios nematė 20 metų, nuo tada, kai jiems buvo po dešimt. Nesąmonė, visiška nesąmonė, kuri būtų tilpusi ir į vieną knygą, bet, ai, tie pinigai - skaitykit tris. Murakamio kūrybos man jau užtenka.

Žavi tai, kaip Murakami naudodamas vis tas pačias priemones - banali kasdienybė, netikėtai atsiradusi keistoka mergina, nebebanali kasdienybė, šešėlinė pusė ir jos paieškos - gali gauti vis kitokį efektą, kuriuo įdomu...

Žavi tai, kaip Murakami naudodamas vis tas pačias priemones - banali kasdienybė, netikėtai atsiradusi keistoka mergina, nebebanali kasdienybė, šešėlinė pusė ir jos paieškos - gali gauti vis kitokį efektą, kuriuo įdomu mėgautis.

Asmeniškai smagu, kad šiame romane cituojamas C.G. Jungas - smagu, nes seniai savo pažįstamiems sakiau, kad pasižiūrėjus į Murakami iš jungistinės perspektyvos viskas pasidaro ir aiškiau, ir dar įdomiau. Mūsų pasąmonė fokusus pradeda rodyti tada, kai mūsų sąmonė pernelyg ramiai įsikuria kasdienybėje, joje užsidaro ir nieko naujo nebelaukia, taip savotiškai numiršta. Ir būtent tą akimirką, kai veikėjo gyvenimui gresia užželiančios pelkės likimas, viskas keičiasi, nepriklausomai nuo paties veikėjo norų.

Keičiasi ir šiame romane - keičiasi įpročiai, lūkesčiai, norai, įsivaizdavimas, koks turi būti gyvenimas. Tikiu, kad išnirusiems naujuosiuose 1984 Teiko ir Aomamei gyvenimas nebebus nei banalus, nei vienodas, nei užstrigęs belaukiant, kol kas nors jį pakeis.

''1Q84" - mano pirmoji pažintis su Haruki Murakami kūryba. Prieš pradėdama skaityti maniau, kad tai - viena didžiulė knyga. Prieš paimdama pirmąjį tomą į rankas, turėjau didžiulius lūkesčius, Haruki Murakami - labai...

''1Q84" - mano pirmoji pažintis su Haruki Murakami kūryba. Prieš pradėdama skaityti maniau, kad tai - viena didžiulė knyga. Prieš paimdama pirmąjį tomą į rankas, turėjau didžiulius lūkesčius, Haruki Murakami - labai grasus japonų rašytojas, greičiausiai rašantis labai giliai ir sudėtingai, galvojau aš, todėl buvau labai nustebinta radusi įtraukiantį, puikius veikėjus ir nuostabią knygos aplinką turintį trijų dalių romaną. Pradėjusi skaityti pasijutau visai kitam pasauly, skaitant pirmus šimtą puslapių man greičiau plakė širdis, o labiausiai patraukė išsamūs, tikroviški herojų paveikslai.
"1Q84" turi dvi pagrindines siužetines linijas: Tengo ir Aomamę, Tokijuje gyvenančius vienišius, turinčius išskirtinių sugebėjimų. Tengo Kavana - matematikos mokytojas laisvalaikiu rašantis romanus, Aomamė - sporto instruktorė labai ypatingu būdu žudanti vyrus. Ir nors veiksmas vyksta 1984-taisiais, kai į istoriją įsivelia labai uždara religinė organizacia, veikėjai turi priežasčių suabejoti pasauliu, kuriame gyvena, taip datoje atsiranda klaustukas (question-mark).
Pirmojoje knygos dalyje susipažįstama su veikėjais, regis kiekvieno iš jų pristatymas prasideda nuo ausų aprašymo. Antrojoje dalyje daugiau sužinoma apie fantastinį 1Q84 metų pasaulį, kuriame matomi du mėnuliai, gyvena paslaptingi mažieji žmonės, keistais ryšiais susiejami veikėjai ir įvyksta svarbiausi nutikimai. Trečia dalis, metų pabaiga, Tengo ir Aomamei - slėpimosi metas, todėl atsiranda dar vienas savo skyrių turintis veikėjas Ušikava. Jis - antroje dalyje itin nemaloniai aprašytas seklys, bet užuot veikęs ir atskleidęs naujų detalių susijusių su Aomame, Tengo, religine bendruomene ar nauju pasauliu jis tik kartoja jau žinomus faktus, slepiasi kartu su likusiais veikėjais. Būtent todėl trečia knyga mane truputį nuvylė. Vis dėlto serija suteikia vilties ir galiausiai tampa tikra meilės istorija.
"1Q84" pavadinimas - aliuzija į garsiausią pasaulyje antiutopiją George Orwell "1984-ieji", bet tai ne vienintelė klasika kuri čia minima, kartais cituojama japonų literatūra, kartais viena ar kita situacija palyginama su vakarų garsiausiomis istorijomis. Todėl Murakami knygos pasirodė pažįstamos, suprantamos ir jei ne Tokijas - pamanytum, kad visa tai parašė visai ne japonas. "1Q84" mane labai sužavėjo ir įtraukė, ši istorija neabejotinai yra vienas geriausių šiemet skaitytų romanų.

Pirmąją šios trilogijos dalį perskaičiau jau daugiau negu prieš pusmetį ir kitos dvi knygos sau ramiai laukė savo eilės lentynoje. Prisėdusi prie antrosios dalies neatsitraukiau, kol nebaigiau ir trečiosios. Murakami išlieka...

Pirmąją šios trilogijos dalį perskaičiau jau daugiau negu prieš pusmetį ir kitos dvi knygos sau ramiai laukė savo eilės lentynoje. Prisėdusi prie antrosios dalies neatsitraukiau, kol nebaigiau ir trečiosios. Murakami išlieka savimi, kaip visad nemažai dėmesio skiriama maistui, nuolat kalbama apie juo ruošimą ir produktus, taip pat niekada nepamirštama ir muzika.

Istorija iš esmės apie du žmones, Tengo ir Aomamę, kurie seniai susipažino, ilgam išsiskyrė ir vėliau nusprendė vėl vienas kitą susirasti. Murakami nebūtų Murakami, jeigu tokioje istorijoje neįpintu dar kažkokios mistikos, keistų dalykų, kurie, aišku, pagrindiniams herojams neatrodė tokie jau baisiai stebinantys. Istorijoje didelis vaidmuo tenka Mažiesiems žmonėms, kurie veja oro lėliukę. Joje būna kažkieno jauniklė ( kokia jauniklės paskirtis? Neišsiaiškinau šito), "originalas" šios kopijos būna motinėlė, kuri labai svarbi jauniklės būviui.

Knygas perskaičiau, knygos patiko, bet jaučiausi mažai supratusi ir man trūksta minimaliai dar vienos dalies, pvz. kokia ten iš tiesų istorija su Tengo mama? Ar seselė tai reinkarnavusi Tengo mama ar šiaip turi tokius pačius atsiminimus? Į kokį pasaulį vėliau pateko herojai? Kas laukia kūdikio? Kas tie Mažieji žmonės? Koks jų tikslas? Kas bus vėliau?